Pereiti prie turinio

Bet Džoja buvo įsitikinusi, kad man nepavyks. Apie melancholiškąją apskritaveidę, nė kiek jo nepasiilgusią, jau sukasi ne vienas pavojingas gerbėjas. Šiluvos akmenys ir keliai bus aplaistyti žmonių skausmo ir džiaugsmo ašaromis, o Marija taps lietuvio priebėga visokiuose reikaluose. Tai yra labai reikšmingas liudijimas apie XVI a.

Iš Permės universito sugrįžtu Lietu­ von metais rugpjūčio pabaigoje apie 27 d. Nuo pirmųjų mokyklos dienų priderėjau prie susipratėlių lie­ tuvių skaičiaus. Jau ketvirtojoje klasėje ir seminarijoje — m. Su lietuviškais raštais, tuomet draudžiamais, teko susipažinti seminarijoje per katedros zakrastijoną Juozą Zauką, ku­ ris zakrastijoje tarp bažnyčios drabužių ir indų laikė lietuviškų laikraščių ir knygų sandėlėlį.

Iš mokyklos parvažiuodamas vasarai namÔ, niekieno neraginamas jau rankiojau dainas, mįsles ir prie11 žodžius. Seminarijoje m. Abudu tuodu rastu bus nemaža. Čia susipažįstu su knygyno valdininku S. Bahramaičiu, per kurį kartais gaunu jo atsakymu parsinešti ir namo vieną-kitą knygą. Knygyne susipažįstu su visais dainų ir pa­ sakų rinkiniais, su žodynais, gramatikomis ir su kai-kuriais Dau­ kanto, Valančiausko, Ivinskio raštais.

Observatorijoje, nutraukdamas po kokį pusvalandį atitiktų priėmimo laipsnį valandą nuo tarnybos darbo, — me­ tais išmokstu priegaidės žymėti. Tasai mokslas nėra buvęs man lengvas, nes tuomet nebuvo kam mane pamokyti. Vienatijas prie­ gaidės mokytojas man tebuvo Kuršaičio žodynas.

Gyvu žodžiu ne­ buvo kam mane pamokyti, nes tuomet dar Jauniaus nepažinau. Jaunių išvysti pirmą kartą man tenka, rodosi, metais per vieną Petrapilio lietuvių susišelpimo draugijos vakarą, kurioje ir man yra tekę pasidarbuoti keleris metus sekretorium ir sufliorium.

Arčiau susieiti su Jaunium tegaunu vos po kelių mėnesių po pirmo­ sios pažinties m. Kada pasidariau beveik kasdieninis Jauniaus svečias, jau buvau turįs prisirankiojęs nebemaža medžiagos žodynui. Tuomet Dusetų ir Jūžintų parapijoje surenku apie dainų, 10 —12 pasakų, kelias dešimtis mįslių ir retesnių žodžių.

Pradėdamas vaikščioti pas Jaunių, aš jau turiu geroką pluoštą medžiagos lietuvių kalbos šnektoms ir žodynui. Šnektoms ir žody­ nui medžiagos man prisirinko iš savo draugų. Žodynui medžiagos jau metų birželyje turiu ben kelis sąsiuvinius, iš kurių vasarą žodžius nurašau abėcėliškai storon knygon. Tuo laiku man buvo V galva pramušta Daukanto raštais, kurie visudaugiausia yra man davę retų ir negirdėtų žodžių.

Daukanto žodžių reikšmės ir prasmės, kurios dažnai negalėdavau suvôkti, vaikyti padeda man žemaičiai draugai dr. Bukantas, Gurauskas ir kt. Tais-pačiais metais pradedu žodyno me­ džiagą rašyti nebe sąsiuviniais, bet kortelėm is. Taip-pat ir visa žodyno medžiaga, kurios nemaža parsineš­ davau po kiekvieno apsilankymo nuo Jauniaus, tuojau atsidurdavo kortelėse. Pradėdamas dirbti su Jauniumi, iš-pat pradžių tiktai du tikslu teturėjau: 1 praplėsti savo žinias lietuvių kalbos, Sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai ir žodyno srityje, 2 atlikti prof.

Volterio sukurstytų akademikų P. Fortunatovo ir A. Šachmatovo man pavestąjį darbą —išgauti iš Jauniaus spaudai jo gramatiką ir lietuvių kalbos šnektų aprašymą.

Antrasis tikslas dalinai tepasisekė įvykinti. Pirmajam tikslui buvo daug pa­ daryta, nes Jaunius buvo atvėręs prieš mane visą savo žinyną, ku­ riame iš pradžių daug-ko nesupratau. Jauniaus mokslas, kurį man jis buvo atskleidęs visoje platumo­ je, pasirodė man esąs labai įdomus ir slaptingas, išaiškinąs net tam­ siausiąsias kalb5s raidos ir kilmės slaptis.

Labiausia visa tai buvo slaptinga man —kalbos mokslo naujdkui. Visos tos lyginamojo kalbų mokslo slaptys ilgam buvo mane sužavėję.

Matydamas Jaunių ne­ bepajėgsiant žavimųjų kalbos slapčių paskelbti spaudoje del valios susilpnėjimo ir nebegalėsiant jį pasaulio kalbininkų tariamųjų klai­ dų atitaisyti, ryžausi pats surašyti visą Jauniaus mokslą, kurį man buvo jis atviromis išdėstęs apie lietuvių, latvių ir prūsų kalbas ir visų tų trijų kalbų motyną-kalbą, vadinamąją aisčių prokalbę.

Nustebkite, Lietuva ir kaimynų šalys! Pasaulio kalbininkus imasi pamokyti pirmojo kurso studentėlis — Kazys Būgidkas!

Jo­ no Endzelyno dėl tos nelaimės laišku prof. Volteriui, kuriame Endzelynas, pagyręs mano žinių gausumą ir darbštumą, pataria per Volterį mesti man Jauniaus sapnus ir sunaudoti savo žinias žo dy ­ nui. Endzelyno žodžiai giliai man įsmigo širdin ir dar šiandie tebesmygso. Beveik vienam žodynui atsidedu metais, kai gaunu iš Mokslų Akademijos suredaguoti ir išleisti II tomą Juškevičiaus žo­ dyno ŲC- L-Sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai lankas buvo gatavas m.

Iki m. Kad II tomo neteko man pabaigti, tai čia akademiko Fortunatovo kaičia, be kurio parašo ne­ galima buvo spausti net ir gatavų korektūros lankų. Parašą išgauti iš Fortunatovo buvo nepigu. Juškevičiaus žodyną beredaguodamas ir bespausdindamas, daug laimėjau žodynui iš savo talkininkų, kuriems buvo siuntinėjami korektūros lapai, o kartais net ir rankraščio sąsiuviniai. Iš talkininkų, kurie daug medžiagos yra man suteikę bespausdinant Juškevičiaus žodyną, turiu paminėti kun.

Šveistį, J. Elisoną, kun. Jazdauską ir d. Tarp — metų nemaža medžiagos žodynui esu surin­ kęs savo kelionėse po Lietuvą. Šiek-tiek medžiagos gaudavau ir Vilniuje, kur tekdavo ilgiau vasarą pagyventi, arba per Mokslo Draugijos susirinkimus, kur susidurdavau su įvairių Lietuvos kam­ pų atstovais.

Šituo metu būsiu nemaža susirašęs ir iš prof. Jab' lonskio, Dr. Šlapelio, kanaun. Tumas-Vaišgantas yra mano korespondentas kalbos dalykams nuo iki m.

Daug žodynui primeškerioju — me­ tais, būdamas Permės universito profesorium ir turėdamas daug atliekamo laiko. Kad visa mano žodyno medžiaga, sverianti keturis pūdus, pa­ teko Lietuvon, už tai reikia pasakyti dėkui taikos delegacijai, su­ tikusiai parvežti žodyno skrynias kaipo delegacijos turtą. Kadangi man pasirodė maža būsią mano surinktosios medžiagos žodynui, tai sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai pasiūliau pasamdyti kelis raštininkus, kurie, mano nurodyti, toliau rankiotų žodžius ir sakinius žodynui.

Pasijutau laimingesnis ben dviem iš keturių tuojau nusikratęs —mažiau, mat, liko pykos ir ner­ vų gadinimo. Bet ir likusiomis raštininkėmis nekiek džiaugiaus, nes jos tetiko vienam tik nurašomajam darbui. Padėjėjai, tiesa, nemaža yra man padėję žodyno darbo dirbti, bet aš iš jų buvau taręs susilauksiąs daugiau. Pelikso Sragio, dirbančio žody­ nui Plungėje.

Dabar žodynui medžiagos laiškeliais turiu apie 14—17 pūdų1, iš kurių 10 —13 pūdų surinkta jau Kaune nuo iki metų gruodžio 1 dienai. Del medžiagos svorio nereikėtų nusigąsti, nes joje yra ben keli pūdai dubletų; mat, tam-pačiam žodžiui ir saki­ niui tenka dažnai parašyti ben keli laiškeliai.

Žodyno medžiagos, skaitant ją laiškeliais, bus maždaug apie tūkstančių laiškelių, iš kurių 60 tūkstančių nuo St. Dabušio ir 17 tūkstančių nuo A. Vireliūno nupirkta valdžios pinigais. Jono Jablonskio nurašyta apie 10 tūkstančių kortelių2 Panevėžio vyrų ir moterų gimnazijos mokinių per mokytojus M. Grigonį ir J. Elisoną3 kun. Tuskenio, 4 mokyt. Giedraičio, 5 St. Češūno iš Stuorių Anykščių vis. Kirtiklio ir kitų jo draugų K. Dabulevičius, A. Galinis, Kl. Kačergius, J. Liutkevičius, A.

Mėš-: liūs, A. Pauliukonis, Z. Staugaitytė, P. Šolys8 studentų P. Butėno, J. Bukotos, E. Lietuvos Kunigaikštiją, o m. Dideliais skaičiais operuoja ir vysk. Jurgis Tiškevičius savo m. Taigi XVII a. Dėl protestantams tekusių ar jų pasistatytų bažnyčių skaičiaus tenka štai ką pasakyti. Bažnyčios buvo statomos lėšomis ir žemėje to, kas ją valde.

Kadangi beveik pusė Lietuvos teritorijos priklausė Didž. Kunigaikščiui, tai jis ir buvo jo žemėse pastatytų bažnyčių koliatorius, turįs teisę pasirinkti klebonus. Kita Lietuvos teritorijos pusė buvo didikų ir dvasininkų nuosavybė.

Pats Vilniaus vyskupas ir kapitula turėjo daug žemių ir dvarų, kur pastatytos bažnyčios priklausė vyskupo ir kapitulos patronatui. Apytikriai galima spręsti, kad likusieji žemių savininkai pasauliečiai galėjo turėti koliacijos teisę į trečią dalį bažnyčių. Tad jei ir visi dvarininkai būtų tapę protestantais, tai jie būtų galėję užgrobti ne pusę visų bažnyčių, o tik trečdalį, ir tikriausiai ne Kai einama prie konkretesnių davinių, tai jau tas pats vysk.

Benediktas Vainius yra kuklesnis. Vėliau, m. Abraomas Vainius mini, kad iš eretikų yra atgautos Žeimių, Balbieriškio ir Svyrionėlių bažnyčios. To paties vysk. Abraomo Vainiaus m. Iš šio sąrašo aiškiai matyti, kad Vilniaus vyskupas į atgautinų bažnyčių skaičių priskiria ir tas, kurios niekad nebuvo katalikų rankose, o tik pačių protestantų pasistatytos.

Taigi čia turime ne protestantų užgrobtas bažnyčias, bet tik pilną sąrašą tuo laiku buvusių Vilniaus vyskupijoje protestantų bažnyčių, kurių atgavimą vyskupas skaitė savo uždaviniu 44a.

  1. tinkama.ltskas. tinkama.lt
  2. Pažintys nėra mokėjimo
  3. George Washington - Wikiwand
  4. LIETUVOS ISTORIJA NAUJŲ ŠALTINIŲ IR POKARIO TYRINĖJIMŲ ŠVIESOJE - PDF Kostenfreier Download
  5. Kasos kaip auksas

Tad ir iš šių sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai lieka neaišku, kiek protestantai užgrobė katalikų bažnyčių, bet tikriausiai nekaip m. Benediktas Vainius. Mažiausiai protestantizmas palietė Sūduvą, kur XVI a. Dalis jų, Nemuno pakraščiais, priklausė Vilniaus vyskupijai, o kita — prie Prūsų sienos — sudarė Žemaičių vyskupijos Užnemunės dekanatą.

Kairiame Nemuno krante Sūduvoje vos viena katalikų bažnyčia Balbieriškyje dvarininko Holovčinskio buvo iš katalikų atimta ir atiduota liuteronams, bet m.

Vilniaus tribunolas ją galutinai priteisė katalikams Radvilai turėjo savo žemių ir Sūduvoje. Jie ten pastatė kalvinistams bažnyčias : m. Seirijuose ir m. Šventežeryje, tačiau jos XVII a. Išviso Sūduvos liet. Užnemunės dekanate paprūsėje kaimus ir miestelius kūrė ir bažnyčias statė Zigmanto Senojo žmona Bona Sforza. Ji neapkentė savo žemėse naujojo tikėjimo skelbėjų ir išvijo iš Jurbarko kleboną, priėmusį Liuterio tikėjimą.

Virbalyje Martynas Mažvydas, pagal m. Jis čia galėjo atsirasti ne anksčiau, kaip m. Kiek Mažvydas turėjo Virbalyje pasekėjų, nežinome, bet kad jų ten šiek tiek buvo, matyti iš karalienės Onos, Zigmanto Vazos žmonos, vieno rašto. Ji, rašydama įsakymą Lietuvos Iždininkui Dimitrui Chaleckiui Penktadieniais ir gavėnioje jie neprivalo valgyti mėsos ir vaikus turi krikštyti Virbalio bažnyčioje. Karalius Zigmantas, tą žmonos raštą patvirtindamas, m.

Virbalio seniūnui primena, kad Virbalio parapijoje neprivalo būti jokios sinagogos ir neturi būti laikomos jokios nekatalikų pamaldos Tokie griežti įsakymai bus sulaikę vakarų Sūduvos gyventojus nuo naujo tikėjimo, juoba, kad šios srities bažnyčių koliatorius buvo vien karalius, kuris neleido naujam tikėjimui reikštis. Todėl ir m. Kiek ilgiau sustojome ties Lietuvos Bažnyčios būkle, kokia ji buvo reformacijai įsigalėjus. Kaip matome, ji nesugriovė Bažnyčios santvarkos, o tik ją susilpnino.

Liaudžiai prievarta primestas protestantizmas jos visiškai sau nelaimėjo. Toji liaudis likosi pasyvi, reformomis nesidomėjo ir stovėjo toli nuo visų tų naujenybių, kurias ponai išsigalvojo. Užtat neklusnius baudžiauninkus protestantais virtę ponai grąsino retežiuose kalėjime laikyti Kad Lietuvoje reformacija liaudies masių nelaimėjo, matyti ir iš to, kad uolieji su reformacija kovotojai jėzuitai, kurie visu svoriu ir uolumu metėsi į tas vietas, kur protestantizmas turėjo stipriausius savo židinius, ir sėkmingai varė sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai darbą, vis tik grąžino į Katalikų Bažnyčią ne tokį jau didelį skaičių.

Savo metiniuose pranešimuose, kuriuos siuntinėjo savo generolui į Romą, rūpestingai suskaičiuoja savo darbo vaisius. Reiškia, reikėjo daug pakrikštyti, daugelio išpažinties išklausyti ; tas rodo, kad kunigų trūkumas anuo metu buvo didelis.

Tačiau tie tūkstančiai, kurie ėjo prie klausyklų arba krikštijo savo vaikus, buvo katalikai. Čia skaičiais paduotieji jėzuitų darbo vaisiai aiškiai byloja, kokia buvo ano meto religinė padėtis : žmonės neturėjo kunigų, pas kuriuos būtų galėję atlikti savo religines praktikas.

Jei iš skaičiaus tų, kurie buvo iš kalvinizmo grąžinti į Katalikų Bažnyčią, atmesime ponus, kurie, reformacijos atoslūgiui prasidėjus, vėl gausiai grįžo į katalikybę, tai paprastų baudžiauninkų, tapusių kalvinistais, skaičius dar labiau sumažėja.

Protestantizmas vykdė «reformas» ne tik išorinėje Bažnyčios santvarkoje. Jis lietė ir dogmas : popiežiaus primatą, Bažnyčios vienumą, Eucharistijos garbinimą, mišias liturgijąkunigystę ir ypačiai Marijos ir Šventųjų kultą. Čia bent trumpai sustosime ties mūsų tiesiogine tema : kokias naujoves protestantizmas bandė įvesti Marijos garbinime.

Reformacijos šulai iš karto beveik nepasisakė prieš Marijos garbinimą. Tik su tuo garbinimu susiję atlaidai, Marijos šventovių lankymas ir rožinio kalbėjimas susilaukė puolimų iš protestantų vadų. Kaip žinome, protestantai skelbė, kad vienintelis tikėjimo šaltinis yra Šv. O jame Marijos, kaip Mergelės ir Dievo Motinos, garbė taip aiškiai yra išreikšta, žmonių pamaldumas į Mariją taip giliai buvo atsispaudęs jų širdyse ir virtęs tradicija, kad reformacijos vadai iš karto nedrįso jo liesti.

Liuteris savo pamoksluose garbina Marijos savybes, ypačiai savo ankstyvesnėje veikloje. Dar daugelį metų po savo atkritimo nuo Katalikų Bažnyčios, savo pamokslus pradėdavo Sveika Marija, kaip buvo anuo metu įprasta. Liuterio išleistoje maldaknygėje dar randame šią maldą. Savo pamoksluose jis pripažįsta, kad Marija buvo Mergaitė prieš gimdymą, gimdydama ir pagimdžius Jėzus Kristus yra tikrasis jos sūnus, nors jį pradėjo be nuodėmės, pagimdė be skausmų.

Marija yra Dievo Motina, nes pagimdė ne vien tik žmogų, bet ir Dievą, nes Kristus viename asmenyje buvo ir Dievas ir žmogus. Aukščiausia Marijos garbė yra ta, kad ji tapo Dievo Motina, todėl mes ją taip ir vadiname Toliau Liuteris pripažįsta, kad Marija buvo pradėta be nuodėmės Jis giria ją, kad ji savo atsakyme Angelui « parodė ne tik didelį nuolankumą, bet taip pat ir didelį tikėjimą bei gilią meilę žmonijai» Marija, Liuterio žodžiais, yra «didžiausia moteris ant žemės, kilniausia brangenybė po Kristui visoje krikščionybėje» Tačiau, kiek Liuteris teoretiškai pripažino Marijos savybes, tiek smarkiai pasisakė prieš greitis champaign il Marijos garbinimą ir prieš įvairias to garbinimo formas, kurios Katalikų Bažnyčioje buvo praktikuojamos nuo seniausių laikų.

Jis dažnai kartoja, kad «popiežiškiai » Mergelę ir Motiną Mariją padarą kažkokia deive, stabu ir papiktinimu Todėl esą jos šventes reikią palikti švęsti tiems, kurie randa jose naudos ir turi progos atkalbėti daugybę rožinių. Bet ypatingai Liuteris piktinasi tuo, kad Marijos šaukiamasi kaip Tarpininkės tarp Dievo ir žmogaus, kad ji paveiksluose vaizduojama kaip Bažnyčios, įvairių vienuolijų atstovė ar steigėja, po savo apsiaustu globianti žmones.

Liuterio garsus posakis, kad Marija pati yra gavusi malonių ir todėl negalinti jų kitiems dalinti 57, tapo protestantų dogma, iš kurios jie padarė išvadą : taigi nereikia nė Marijos užtarimo šauktis. Iš karto Liuteris leido ir Marijos paveikslų garbinimą, remdamasis Grigaliaus Didžiojo mokslu : «Galima paveikslus vartoti, kaip vartojamos raidės, kurios mums primena daiktus ir juos prieš akis stato Minties ir vaizdo dalykai yra kryžius ir Šventųjų paveikslai, tad juos reikia ne tik pakęsti, bet ir pagerbti » Tuose kraštuose, kur įsigalėjo liuteronizmas, nauji Marijos paveikslai nebuvo gaminami, tačiau senieji daugiausia liko savo vietose bažnyčiose.

Todėl net šiandien, ne vienoje Vokietijos protestantų liute-ronų bažnyčioje, atimtoje kitados iš katalikų, galime rasti Marijos paveikslus altoriuose ir langų vitražuose. Panašiai atsitiko ir su Marijos šventėmis. Liuteris paliko švęsti Apaštalų, šv. Mykolo ir kai kurias Marijos šventes bent 5. Nenuostabu tad, kad Brandenburgo kurfiursto kapelmeisterių J. Strobaeuso sustatytame giesmyne ir bei m. Daug toliau nuėjo Liuterio mokiniai.

Jie paneigė bet kokį Marijos kultą ir įvairias jo formas, vadindami tai «popiežiškių» prietarais. Ypačiai jie smarkiai pasisakė prieš visuotinai vartojamas maldas : Sveika Marija ir Sveika Karaliene. Liuterio mokinys Vygandas rašė : « Kas Marijos šiuo Angelo pasveikinimu šaukiasi, įkrinta į prietarus, nes, priešingai Dievo žodžiui, iš tvarinio padaro deivę ir Marijai priskiria dieviškumą » Betgi jau tikras Marijos garbinimo priešas buvo Kalvinas.

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jis išjuokė katalikus sakydamas : «Tartum Marija neturėtų garbės, kuri jai priklauso, kad prireikė ją dar deive padaryti ». Sveika Marija maldos kalbėjime Kalvinas įžiūrėjo dvigubą « popiežiškių prietarą » : 1 kalbantieji tą maldą pasisavina arkangelo Gabrieliaus tarnybą, nes tik vienam Gabrieliui Dievas liepė Mariją tais žodžiais pasveikinti ; 2 juokinga esą sveikinti tą, kurios žemėje nėra, nes Marija yra danguje Kai Kalvinas įsigalėjo, jis m.

Ženevos Katekizme m. Kalvinistai Šveicarijoje «išvalė» bažnyčias, net muziejus, nuo meniškų, viduriniais amžiais pieštų, brangių paveikslų ir skulptūrų, sugriovė altorius vien tik Berno katedroje buvo sunaikinti 33 altoriaio paveikslus degino ir kitaip naikino.

Toks ikonoklazmas siautė visur, kur tik įsigalėjo kalvinizmas : Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje ir pačioje Kalvino tėvynėje — Šveicarijoje. Buvo sunaikinta neįvertinami meno turtai vien tik iš religinio fanatizmo prieš Marijos ir Šventųjų garbinimą. Antverpeno Marijos bažnyčiai padaryta nuostolių už Protestantizmas atėjo į Lietuvą, atsinešdamas aiškų neigiamą nusistatymą Marijos garbinimo atžvilgiu. Jei liuteronai dar buvo atsargus neigti visas Marijos garbinimo formas, palikdami kai kurias šventes, nevengdami net Marijos giesmių Mažvydo « Chatekismuse » yra giesmių apie Marijątai kalvinistai, kurie buvo gausiausi iš visų protestantų sektų Lietuvoje, aiškiai neigė visokį Marijos kultą.

Tačiau ir šie nepasižymėjo tokiomis kovos prieš Marijos garbinimą formomis, kurias sutinkame kituose kraštuose. Jei savo pamoksluose kalvinų pastoriai ir pasisakė prieš Marijos garbinimą, tai jų lenkiški ir vokiški pamokslai liaudžiai buvo mažai suprantami kalvinistų pirmieji pastoriai buvo ateiviai iš Vokietijos, Anglijos ir Lenkijos.

O lietuviai, tapę pastoriais, ir dar išaugę Marijos garbinimo tradicijose, neturėjo to fanatizmo, kuriuo reformatorių apaštalai taip pasižymėjo kituose kraštuose. Smarkesnė kova prieš Šventųjų ir Marijos bei paveikslų garbinimą pasireiškė spausdintu žodžiu.

Dėl to jėzuitai, kovodami su protestantizmu raštu ir pradėję Lietuvoje gaminti poleminę literatūrą, tuojau išleido Emanuelio Vegos veikalą, susidedantį iš dviejų dalių : De pio sacrarum imaginum usu ir De cultu et veneratione Sanctorum contra Volanum, Vilnae Praktikoje, iš bažnyčių, kurios teko kalvinistams, buvo pašalinti Marijos ir Šventųjų paveikslai.

Ar jie buvo naikinami? Autentiškų žinių tam patvirtinti neturime. Tačiau yra žinoma, kad žmonės jų garbintus paveikslus slėpė, kasė į žemę Šiluvojenešė slėpti į miškus ir sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai nuošalias vietas miško sargo namelyje Gudagojuj.

Kiti, buvę bažnyčiose, visai pradingo Gelvonyse ir kitur.

Oh no, there's been an error

Marijos šventės nustota švęsti. Brolijos sunyko. Vienuolynai, kurie buvo Marijos garbinimo židiniai, užgęso, netekę pašaukimų. Kauno pranciškonų vienuolyne m.

Liaudis, prievarta « sureformuo57 ta», nustebusi klausėsi «naujojo mokslo», kuriame nieko negirdėjo apie Mariją, arba jos garbinimas buvo išjuokiamas, niekinamas. Todėl ji užsidarė savyje, nežinodama ką bemanyti, kam tikėti, tačiau savo širdyje išlaikė prisirišimą prie Marijos, kuris buvo ilgų metų pamaldumu giliai įsišaknijęs. Reikėjo tik naujos srovės pūstelėjimo, naujo karšto žodžio, kad liaudis vėl plauktų į Marijos šventoves ir garbintų ją su nauju religiniu užsidegimu.

Bet ir pati Marija reklamavo savo teises Lietuvos žemėje. Jos apsireiškimas Šiluvoje buvo matomas dangaus ženklas gelbėti lietuvių tautą nuo pavojaus, kai jai grėsė tikėjimo ir dvasinio gyvenimo sužlugimas. Lietuviai negalėjo likti našlaičiai be dangaus Motinos. Marijos apsireiškimas Šiluvoje taip giliai palietė lietuvių protus ir širdis, kad jie labiau prisirišo prie Marijos ir liko jai ištikimi, nepaisant visokių vėlesnių skaudžių išgyvenimų ir nelaimių.

Jau m. Vien komunijų tomis dienomis išdalinta Ten, kur liejosi Marijos ašaros, vėliau liesis lietuvių kraujas, beginant savo bažnyčias Kražiuose, Kęstaičiuosekai į jas pasikėsins pravoslaviškas okupantas.

silent speed pažintys badron bay neteisėta pažintys uk

Šiluvos akmenys ir keliai bus aplaistyti žmonių skausmo ir džiaugsmo ašaromis, o Marija taps lietuvio priebėga visokiuose reikaluose. Tasai entuziazmas, kuris pasireiškė Marijos garbinime kaip tik tuo laiku, kai prasidėjo reformacijos atoslūgis, negalima išaiškinti kitaip, kaip tik Lietuvos liaudies išlikusiu prisirišimu prie Marijos. Tiesa, čia didelis nuopelnas reikia pripažinti su reformacija taip sėkmingai kovojusiems jėzuitams, kurie matė gyvo reikalo eiti į liaudį su gyvu lietuvišku žodžiu, ir apaštališko uolumo Žemaičių vyskupui Merkeliu Giedraičiui.

Tačiau jų veikla nebūtų atnešusi taip greitai ir tokių nuostabių vaisių, jei pati liaudis būtų buvusi pasyvi, pagoniška, užmiršusi visa, ką Katalikų Bažnyčia per pusantro šimto metų jai buvo davusi, o ypačiai išmokiusi garbinti Mariją.

Marijos garbinimo triumfas, nugalėjus reformaciją. Laikotarpis, kuris prasideda su protestantizmo nugalėjimu, teisingai galima pavadinti Marijos triumfo laikotarpiu. Jos sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai Lietuvoje nepaprastai suklesti.

Pergalė prieš protestantizmą pasireiškia įvairiais būdais. Lietuvos religiniam atsigavimui ir galutiniam reformacijos nėra tikras ar mes pažintys lemiamos reikšmės turėjo du veiksniai : Kazimiero šventuoju paskelbimas ir Marijos apsireiškimas Šiluvoje.

Šventųjų garbinimas, kurį protestantai paneigė, buvo sustiprintas savo tautos šventojo pagarbinimu, Šv. Sostui pripažinus jį vertą altoriaus garbės. Marija, kurią protestantai buvo uždarę danguje ir liepę į ją nesikreipti, nes ji nepasiekiama, negalinti padėti, pasirodo regimu būdu žemaičių krašte ir savo kojomis paliečia Lietuvos žemę, o iš jos lūpų, besikalbant su piemenėliais — vargdienėliais, išsiveržia nusiskundimo žodžiai ir iš akių krinta gailios ašaros.

Be to, žmonės tiek prie šv. Kazimiero karsto, tiek Šiluvoje patiria realios dangaus pagalbos savo žemiškuose reikaluose ir dvasios varguose. Ryšys tarp dangaus ir žemės atstatytas. Dangaus Šventieji ir Marija padeda žemės gyventojams.

Daphne pažintys fred būdu buvo sugriautas protestantų tvirtinimas, kad į Šventuosius ir Mariją nereikia kreiptis, nes jie negalį padėti. Taip nuo XVII a. Grįžę į Katalikų Bažnyčią didikai labai uoliai prisidėjo prie katalikybės atgimimo. Daugelis jų atgailavo už savo pačių, ar savo tėvų nuklydimą į protestantizmą ir atgailos mintimi statė Dievo namus, Marijos šventoves ir vienuolynus.

Ir taip Pacai pastato Šv. Teresės bažnyčią VilniujeŠŠ. Petro ir Pauliaus AntakalnyjeMarijos Aplankymo bažnyčią ir kamendulių vienuolyną Pažaislyje Sapiegų pastangomis išauga Išganytojo bažnyčia ir trinitorių vienuolynas Vilniuje Didelio kalvinistų globėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas, vadinamas Pamaldžiuoju, tapęs kataliku, keliauja į Vakarų Europą lankyti Marijos šventovių kelionėje ir miršta m.

Katkevičius pastato Kretingos Marijos Apreiškimo bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną Taip Lietuvos didikai tarsi lenktyniauja Lietuvos religinio gyvenimo atstatyme ir Marijai savo pagarbos pareiškime. Kazimiero bažnyčia Vilniuje m.

Įdomu pastebėti tas faktas, kad gražiausios, daugiausia baroko stiliaus, Lietuvos bažnyčios buvo pastatytos kaip tik didžiulio politinio susmukimo ir ekonominio suskurdimo laikais, XVIII-XVII amžiuje, po Lietuvą nusiaubusių Maskvos karų, po Švedų invazijos, po valstybę nualinusių kazokų maištų. Atrodo, kad nelaimių prislėgtas ir ekonomiškai suvargintas žmogus, tada stengėsi didžiausias ekonomiškas vertybes paaukoti Dievo ir Marijos garbei.

Tada prasidėjo mūrinių, pastovesnių ir gaisrams atsparesnių bažnyčių statyba. Vilniuje, šalia žinomų meno šedevrų Šv. Teresės, Šv. Kazimiero, Antakalnioišauga Šv. Ignoto, Šv. Kotrynos, Misijonierių ir kitos bažnyčios. Vilnius tampa sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai miestu ir gauna šiaurės Atėnų vardą. O ir provincijoje, net tolimuose krašto užkampiuose, dygsta mūrinės gražios bažnyčios. Katalikybės atsigavimas davė Lietuvai ir naują bažnyčių stilių baroką, kurį į Lietuvą atnešė jėzuitai.

Jie, pirmiausia Radvilos Našlaitėlio lėšomis, pasistatė gražią barokinę bažnyčią NesvyžiujeŠv. Kazimiero Vilniuje Jėzuitų barokas padarė įtakos ir kitų bažnyčių stiliui : GardineKaune KarmelitųPažaislyje ir kitur. O ir pačiame Vilniuje, po m. Šis stilius lietuviui mėgstančiam ceremoningumą savo papročiuose palyginkime vestuvių ceremonialąbuvo arčiau širdies, suprantamas, lyg savas. Katalikybės atgijimas pasireiškė ir kitomis formomis : iškilmingomis ir dažnomis procesijomis, atlaidais, dažnu šv.

Sakramentų priėmimu, relikvijų kultu, brolijomis.

kodėl jūs niekada neturėtų daryti internetu sms laisvalaikio praleidimas lenkija

Ypačiai konkurencija internete vienuolinis gyvenimas. Vienuolynai dygo įvairiose Lietuvos vietose. Jie tapo židiniais, iš kurių plito po Lietuvą Marijos garbinimas įvairiomis formomis.

Vienuoliai daug prisidėjo prie to, kad XVI a. Kiekviena vienuolija yra įnešusi reikšmingą indėlį į Marijos garbinimą, ypačiai plečiant jos kultą Lietuvoje. Domininkonai išplatino rožinio pamaldumą, jo brolijas, išgarsino Marijos kultą per jos paveikslų garbinimą : nemaža paveikslų domininkonų bažnyčiose išgarsėjo kaip stebuklingi : Žem.

Pilypo ir Jokūbo bažn. Pranciškonai, po XVI a. Jų pastangomis išgarsėjo Marijos paveikslai Vilniaus Šv. Kryžiaus ir Šv. Mykolo bažnyčiose. Steigė ir platino šv. Onos, Marijos Apreiškimo ir Nekalto Prasidėjimo brolijas Šeštadieniais savo bažnyčiose darydavo procesijas Marijos garbei ; jų metu būdavo giedama Marijos litanija Jie visoje savo pastoracijoje ir vienuoliniame gyvenime stipriai pabrėžė Marijos kultą.

Jų vienuolynai daugiausia nešiojo Marijos titulą.

Tai reti — m. Leidiniai skirti ne tik autentiškų pastatų savininkams ir Leidiniai skirti ne tik autentiškų pastatų savininkams ir valdytojams, bet ir plačiajai visuomenei — naudotis atvira prieiga ir susipažinti su vyravusiomis statybos technologijomis, atrasti vertingiausias, autentiškas pastatų detales, gyvenimo būdo principus. Šiuos leidinius galima naudoti nekomerciniais tikslais, tarpukario statybų kultūros fone mąstyti apie šiuolaikines statybas, tai — alternatyva gyvoms ekskursijoms. Visas knygas ir radijo laidas galite surasti www.

Pranciškonai yra sudėję daugybę maldų vainikėlių Marijos garbei ir jas paskleidę liaudyje Karmelitams labiausiai rūpėjo škaplieriaus brolijos, kurios paskui taip plačiai pasklido Lietuvoje ir Karmelio škaplierius tapo kiekvieno lietuvio pamaldumo ženklas.

Basieji karmelitai buvo įsteigę Marijos Įvedybų broliją. Pochilevič ir kiti metų Lietuvos Statutas K. Prūsijos valdžios gromatos etc. Lietuvos valstiečiams ir kita nauja medžiaga apie Mažąją Lietuvą P. Akademijos leidiniai apie turimus Vilniuje dvarų inventorių ir rankraščių fondų rinkinius. Vaišvilko metraštis; Bychovco kronika ne T. Narbuto falsifikatas ; S. Grvmau kronikos vertė.

Tremties istorikų šaltinių panaudojimas ir jų skelbimas ; Relationes Dioecesanae. Naujausių laikų šaltiniai. Kai kurios Lietuvos istorijos problemos, paliestos pokariniuose tyrinėjimuose 1. Proistorijos laimėjimai; M. Gimbutienė; J. Antoniewicz ius; H. Biezais ; St. Zajączkowski; Sūduvių problemos ; H. Paszkiewicz ius ; Bibliografija iš lietuvių senovės, jos etnografinių ir kultūrinių santykių iki 13 amžiaus pradžios. Kontroversijos : Lietuvos suvienijimas, Mindaugas jo dokumentai, apostazija ; Kovos su vokiečių ordinu, Lietuvos krikštas.

Bibliografija Lietuva nuo Mindaugo iki 14 amžiaus galo ; santykiai su Lenkija ir Lietuvos krikštas. Žalgiris ir Lietuvos santykiai su ordinu Vytauto laikais.

Įvairūs didž. Lietuvos kunigaikštiją liečią klausimai nuo Vytauto mirties iki 17 amžiaus. Reformacija ir įvairūs Lietuvos Bažnyčios istorijos klausimai.

Вы временно заблокированы

Kai kurios išvados. Pokariniais metais yra išleista, palyginti, gana daug Lietuvos praeitį liečiančių šaltinių. Taip pat yra gausu specialių tyrinėjimų bei straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos klausimais.

Vienos paskaitos rėmuose bandyti apžvelgti beveik dviejų dešimtmečių laikotarpį, reikštų pasitenkinti tik pačiais svarbiausiais šaltiniais ir trumpu suminėjimu reikšmingiausių monografijų ir studijų. Tad šioji kondensuota apžvalga jokiu būdu negali pilnai apimti visa tai, kas čia turėtų būti suminėta.

Kad būtų galima nors inventoriškai sužymėti daugiau reikalingų bibliografinių pozicijų, įtraukiant ir tai, kas yra pasirodę per paskutinius dvejus metus po Čikagoje įvykusio L. Akademijos suvažiavimo, čia yra padaryti keli kondensuoti bibliografiniai įtarpai alfabetinėje tvarkoje.

Ir ten, žinoma, reikėjo pasitenkinti atranka, pirmoje eilėje patiekiant tai, kas žymesnio yra pasirodę svetimomis kalbomis. Paskutiniųjų trijų šimtmečių apžvalga bus duota vėliau. Įvadas 1. Atgimstančiai lietuvių tautai jos didinga praeitis prieš septynius-devynius dešimtmečius tarnavo keleriopu atžvilgiu.

Kai gyvenamasis 19 amžiaus galo laikotarpis po slegiančiu rusų jungu buvo tamsus ir neteikiąs šviesesnių vilčių į ateiti, romantiškai nusiteikę patrijotai žavėdavosi didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žygiais ir jų darbais.

Drauge tačiau pirmieji tautiniai pionieriai, vis kreipdami tautiečių žvilgsnį į taip mažai šių dar tepažįstamą Lietuvos praeitį, sąmonino lietuvių tautą. Neužteko vien žavėtis, būtina skaitėsi per heroiškais momentais padailintą praeitį prikelti lietuvius. Ne tik lietuvių kalbos aukštinimas, bet ir kėlimas senųjų lietuvių žygdarbių, yra reikšmingai prisidėjęs prie tautos atbudimo 1.

Tai buvo svarbiausi Lietuvos istorijos uždaviniai aname gilia praeities meile persunktame laikotarpyje.

greitasis pažintys algorithm pavyzdys pažintys aprašymą vaikinas

Tą uždavinį ji atliko garbingai, duodama porą generacijų daukantiškos ideologijos auklėtiniu. Nepriklausomos Lietuvos laikais Lietuvos istorijos mokslui aukštųjų mokyklų paskaitose ir tyrinėjimuose buvo bandoma duoti naują, žymiai kritiškesnę kryptį.

Iš 19 amžiaus pragmatikos ir didaktikos jau buvo siekiama įkopti į genetinės istorijos laipsnį. Kiek čia buvo laimėta per dvidešimtmetį, tuo klausimu yra plačiau kalbėta istorijos sekcijoje per III L. Akademijos suvažiavimą Kaune metais 2. Belieka jau objektyviai sine ira et studio mūsosios tremties istorikų generacijai iš perspektyvos pažvelgti ir kritiškai įvertinti dviejų kartų istorikų, t. Dabar jau yra atėjęs pats laikas atlikti kritišką žvalgymąsi, kas Lietuvos istorijos srityje yra padaryta per paskutinius 18 metų po II pasaulinio karo.

Praeities faktų istorikas, žinoma, jau nebegali pakeisti. Kad Žalgiris įvyko metų liepos mėn. Bet naujos istorikų kartos gali atrasti naujus aspektus, naujas to karo priežastis. Tais pačiais jau žinomais šaltiniais remiantis galima bandyti naujai išaiškinti kautynių eigą.

Taip yra, pavyzdžiui, m. Kuczynski, M. Biskup, J. Dąbrowski ir kiti. Ivinskis, Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, žr. Ivinskis, Mokslai, iš kurių Tavo sūnūs te stiprybę semia, žr. Į Laisvę, nr. Urbonas, K. Jakštas pirmasis iš lietuvių kritiškai įvertino J. Dlugošo kronikos pastraipas apie Žalgirio kautynes. O jaunas švedas Sven Ekdahl, ieškodamas savo disertacijai apie Žalgirio kautynes medžiagos Gottingene, Karaliaučiaus archyve rado naują šaltinį, anonimo laišką.

Jis gali tarnauti įrodymu, jog, gal būt, lietuviai per kautynes bus pavartoję totorišką kovos raitelių taktiką staiga pasileisti bėgti tikslu suardyti priešo kautynių gretas ir paskui, atsigręžus netikėtai, išsisklaidžiusi priešą pulti. Tad suprantama, kodėl Leopoldas von Ranke, kuris sukūrė istorijos tyrinėjimo metodus, iki pat šiol išsilaikiusius, vis reikalavo, kad kiekviena nauja generacija vis pati pasirašytų iš naujo savą tautos istoriją.

Kiekviena karta vis ištraukia apie savo tautos praeitį naujų duomenų. Čia turėtų mums rūpėti, nors ir pažinčių svetainė socialinė centrinė, iškelti, kas naujo yra nuo m. Ar daug kur yra keičiamas jos ikišiolinis «veidas»?

Ar yra joje padaryta pagaliau kokių nors «kolumbiškų» atradimų?

Lietuva Afganistano kare. Prisiminimai

Šios paskaitos rėmuose pirmiausia priklausytų įvertinti, kokių reikšmingų tyrinėjimų yra davę kaimynai, kurie įvairiomis progomis yra palietę Magni Ducatus Lithuaniae, lietuvių tautos, ar nepriklausomos Lietuvos bei po m. Šalia vienokio ar kitokio ukrainiečių, gudų ir rusų įnašo laisvajame pasaulyje ir jų komunistinėse žemėse, reikia taip pat įvertinti lenkų ir vokiečių tyrinėjimus.

Ypač paskutiniųjų akylame moksliniame žvilgsnyje į rytus ir Lietuvos praeičiai skiriama nemaža vietos. Gal kuria kita proga bus galima atsakyti į klausimą, kokie yrą uždaviniai Lietuvos istorijos tyrinėjimui laisvame pasaulyje, kur už gimtosios tėvynės ribų yra išaugusi nauja tautiečių karta.

Giliau žvelgiant į pačių lietuvių bandymus ir studijas Lietuvos istorijos srityje po metų, nuosekliai vertėtų sustoti ne tik ties stovyklinio gyvenimo metų pastangomis, ties disertacijomis universitetuose iš Lietuvos istorijos srities, ties Baltų universiteto darbu Pinneberge, bet reikėtų taip pat paliesti tremtinių istorikų įnašą įvairiuose kontinentuose, pažiūrint taip pat ir į organizuotą darbą istorijos mokslo srityje.

Čia turiu galvoje L. Tautos Praeitis, I4 sąsiuv.

Atskirai turėtų būti įvertinta, kas Lietuvos istorijos srityje yra padaryta per 18 metų antrosios komunistų okupacijos Lietuvoje. Kad vadinamieji «tarybiniai» istorikai, laikydamiesi gana aiškių maskvinių ir pačios partijos direktyvų, Lietuvos praeiti apgrobia, ją pertaiso pagal klasių kovos schemą ir dialektinio marksizmo modelį, yra tokia aiški ir visiems žinoma tiesa, ties kuria vargu būtų verta plačiau sustoti.

Kaip Lietuvos praeitis yra skaudžiai žalojama, buvo jau pakankamai rašyta ir perijodikoje 5, ir apskritai įvairiomis progomis nurodinėta 6. Ne vienas mūsų esame okupuotoje Lietuvoje tarybinių istorikų rašytas studijas, jų straipsnius, pagaliau jų kolektyvinius darbus, Lietuvos istorijos užplanuoto tritomio dvi dalis, ar vadovėlį vyresnėms klasėms, įvertinę, pasmerkę ir su pagrindu nurodę jų grubius žalojimus.

Įdoktrinuoti autoriai mat turėjo rašyti ne taip kaip buvo anot Rankės wie es eigentlich gewesenbet taip, kaip reikalavo ir norėjo matyti «vyresnysis brolis».

Tai yra kartoju nebereikalinga plačiau įrodinėti. Čia norėčiau prie to klausimo prieiti iš kitos pusės. Manau, jog jau yra atėjęs pats laikas išsiaiškinti, atskirti tikruosius tiesos grūdus nuo falsifikatų ir žalojimo pelų krūvos. Tad reikia mums laisvajame minties ir žodžio pasaulyje atsakyti, ar Lietuvoje, tame uždarame katile, kur ir istorijos darbuotojai lygia dalia šutinami, yra kas nors padaryta, kas apskritai būtų naudinga Lietuvos istorijos mokslui?

Užtark, užtarus mus tiek kartų! Taip daug gali prieš Visagalį, Užtark vargingą mūsų šalį. Po jos, kai kurie klausytojai ėmė raginti autorių skaitytąją paskaitą papildyti ir atspausdinti.

Ar anie «tarybiniai» istorikai yra ką nors atlikę, kas užsitarnauja pagrįsto dėmesio? Ar yra, pagaliau, paskelbta tokių šaltinių rinkinių, ar išspausdinta svarbių dokumentų, kurie gali būti naudingi ten, kur prie tų versmių originalų negalima prieiti? Tokie turėtų būti mano galva šios paskaitos uždaviniai.

Pagaliau priedui reikėtų duoti bent reikšmingesnių straipsnių ir mokslinių darbų bibliografiją įvairiomis kalbomis. Tam iš dalies tarnaus prie atskirų klausimų tarpuose surašyta bibliografinė tyrinėjimų atranka.

Atskirą skyrių galėtų sudaryti pačių lietuvių ir kitataučių disertacijos, rašytos apie Lietuvą po m. Bagdanavičius, Sovietinė Lietuvos istoriografija, žr. Tautos Praeitis, I, 1 sąs. Trumpa, Lietuvos [T. Aidai,6psl. Ivinskis, Lietuvos ir kitų baltų valstybių praeitis sovietų interpretacijoje, žr. Europos Lietuvis,nr. Sruogienė-Daugirdaitė, Ad. Šapoka, J. Gobis, J. Damauskas ir kiti žr.

Po m. Jeskevičiaus Jaskiewicz disertacija iš senosios lietuvių religijos srities 8, tos rūšies mokslinių darbų ėmė rodytis pamažu ir daugiau 9. Susidaro tikrai daug bibliografinių pozicijų tos periodikos straipsnių ir platesnių studijų, kur tiesiogiai paliečiama Lietuvos praeitis Apžvelgtinos ir lietuvių disertacijos Romoje.

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pokariniais metais mokslinis susidomėjimas rytų Europos erdve laisvajame pasaulyje yra stipriai pakilęs. Institutai, seminarai, leidinių serijos ir žurnalai rytų Europos istorijai tyrinėti 1.

Daugelyje laisvojo pasaulio kraštų nuo seniau veikia arba naujai yra suorganizuoti institutai, ar rytų Europos istorijos seminarai prie įvairių universitetų. Apie tos rūšies užsimojimus Italijoje yra išsami apžvalga Apie prancūzų ir anglu-amerikiečių kultūros pasaulio tos rūšies pastangas patiriama iš jų leidinių ir žurnalų Amerikiečiai yra suorganizavę plataus masto institutų rusų kultūros, istorijos ir jų dabarties gyvenimo studijoms, kur dėmesio parodoma ir Pabaltijo tautoms.

VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.)

Jahrbücher für Geschichte Osteuropas, Münchenas, 1 sąs. Visos tąsos išspausdintos atskira paginacija psl. Jaskiewicz, A Study in Lithuanian Mythology.

Jan Lasicki s Samogitian Gods, žr. Studi Baltici, Florencija, IXpsl. Hanusch žr.

  • 17 metų berniukas 21 metai
  • Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko.
  • Juoda ir žydų pažintys
  • Lucy mecklenburgh pažintys istorija

Krinta į akį, kad po m. Kadangi tai organizatorių nebuvo padaryta, antroji šios paskaitos dalis išėjo su stipriomis spragomis. Zeitschrift für Ostforschung, 6 Jahrgang 3 sąs.

Ten yra, be kitko, apžvelgti mons. Meysztowicz iaus vadovaujamo lenkų Sino siya ang lakas ng pažintys žodžiai Instituto leidiniai, žurnalas Antemurale ir kita. Gidžiūnas, Lietuva Romos lenkų istotinio instituto darbuose, Aidai,2 nr. Daugiausia toje srityje laisvajame pasaulyje yra rodoma dėmesio federalinėje Vokietijoje. Keletas priežasčių yra prisidėję, kad per tuziną vokiečių universitetų pokario metais yra, vienu ar kitu titulu įsteigę katedras, ar institutus rytų Europos istorijos ir kitų gretimų disciplinų tyrinėjimams.

Vakarų Vokietijoje yra per 13 milijonų kas penktas žmogus prievarta iš Lenkijos, Českoslovakijos, Vengrijos iškraustytų, ar iš rytų Vokietijos pabėgusių gyventojų. Iš tų, gera dalimi Vakaruose sėkmingai įsikūrusių pabėgėlių iš rytų, yra apie penkiasdešimt tūkstančių akademinio jaunimo. Antra, kai po II pasaulinio karo Sovietų Rusija peržengė Vakarų Europos slenkstį ir savo įtakon paėmė eilę Europos didmiesčių bei sostinių, to pasėkoje pakeldama savo politinį potencialą, savaime yra aukštosiose Vakarų mokyklose padidėjęs susidomėjimas Rytais.

Padidėjęs ekonominis gerbūvis iš viso leidžia ne tik steigti naujas katedras, bet ir kurti naujus universitetus. Kelių artimiausių metų laikotarpyje Vokietijoje pradės veikti keturi nauji universitetai Bochume, Bremene, Konstancoje, Regensburge. Šituose tad rėmuose reikia aiškintis, kodėl dabar kasmet vis atsiranda Vokietijos universitetuose naujų rytų Europos istorijos katedrų.

Palyginus su padėtimi prieš II pasaulinį karą, kai tokių katedrų ar institutų tebuvo vos 4 Reicho universitetuose, šiandien jų yra keturis kartus daugiau.

Per istoriją ėjęs vokiečių žvalgymasis į rytus, jų didelės kolonizacinės pastangos rytuose, yra pasibaigę skaudžiais nuostoliais vokiečių tautai. Tie fundamentališki pokariniai pasikeitimai iš esmės yra palietę vokiečių ir lietuvių teritorinius santykius. Po septynių šimtų su viršum metų lietuviai pirmą kartą savo istorijoje yra netekę bendros sienos su germanais. Nuo m. Šituo būdu Lietuva neteko ir teritorinio kontakto su Vakarais, su kuriais jau pirmasis ryšius mezgė karalius Mindaugas.

Jeskevičius JaskiewiczS. Prie rytų Europos istorijos seminarų ar institutų yra bibliotekos. Į jas pažinčių svetainė atitikimo algoritmą lietuviški leidiniai.

Jie ne tik mainais gaunami iš okupuotosios Lietuvos, bet nuolat pigiomis kainomis pasiūlomi kataloguose, kurių pastoviai atsiunčia sovietinių knygų srityje išsispecializavę knygynai Münchene, Düsseldorfe ir kitur. Tad seminarų bibliotekose dabar jau yra net okupuotosios Lietuvos vidurinei mokyklai skirtų Lietuvos istorijos vadovėlių