Pereiti prie turinio

Ar dėl aparatų sandaros, ar dėl atminties savybių pirmieji pokal­ biai telefonu mano ausyse aidi visiškai kitaip nei dabartiniai. Gydymas ar kankinimas? Kuprelis buvo jų giminaitis. Pati meilė atlygina už šį uolumą taip, jog net ir pralaimėjimai būna mieli - tik todėl, kad jais įrodomas lošėjo pasiryžimas aukotis. Kitty Fisher Brangiausia kurtizanė Didžiojoje Britanijoje XVIII amžiuje: naktis su ja kainavo mažiausiai šimtą gvinėjų už šią sumą galėjai nusipirkti dešimt grynakraujų arklių.

Buvo pasiekta kažkokia riba, ir ne tik siaubo; pasijutau nepaguodžiamai nuliūdinta, sužeista, nors kai kurie mano jausmai užsigrūdino; kažkas mirė; kažkas ligi šiol rauda. Vienas dalykas - kentėti; kitas - gyventi su fotografiniais kančios atvaizdais, kurie nebūtinai sustiprina sąžinę ir su­ gebėjimą užjausti.

Jie gali juos ir sugadinti.

pažintys dagerotipo kilimėliai pažintys meta ua paieška

Sykį pamatęs tokius vaizdus, tuojau išvysi jų dar ir dar daugiau. Vaizdai perveria. Vaizdai nuskausmina. Įvykis, žinomas iš fotogra­ fijų, be jokios abejonės, tampa realesnis nei niekad nema­ tytas fotografijose - pažintys dagerotipo kilimėliai Vietnamo karą priešingas pavyzdys būtų Gulago archipelagas, kurio nuotraukų ne­ turime.

Bet daugelį kartų susidūrus su atvaizdais, įvykis tampa ne toks realus. Nufo­ tografuotų baisybių keliamas šokas pakartotinai žiūrint su­ sidėvi, lygiai kaip nuostaba ir sutrikimas, juntami pirmą kartą žiūrint pornografinį filmą, pranyksta pamačius dar porą tokių filmų.

Tabu pojūtis, verčiantis mus piktintis ir sielvartauti nėra daug atsparesnis už tabu pojūtį, reguliuo­ jantį nepadorumo apibrėžimą.

Pastaruoju metu jie abu buvo rimtai išmėginti. Pir­ mųjų nacistinių konclagerių nuotraukų laikais šie vaizdai nė kiek nebuvo banalūs. Po trisdešimties metų jais esame galbūt jau visiškai persisotinę. Etinis fotografijų turinys yra labai trapus. Dauguma foto­ grafijų, - pažintys dagerotipo kilimėliai išskyrus tų siaubų, kaip antai nacių stovyklų, nuotraukas, kurios įgavo etinių nuorodų statusą, - neišsaugo emocinio savo krūvio.

Konkrečias nuotraukų savybes ir in­ tencijas dažniausiai praryja bendras praėjusio laiko patosas. Atrodo, kad estetinė distancija yra reikšmingas fotografijų žiūrėjimo patirties aspektas - jei ne iš karto, tai tikrai praėjus tam tikram laikui. Laikas pakylėja daugumą nuotraukų, net ir pačių mėgėjiškiausių, ligi meno pažintys dagerotipo kilimėliai. Dėl fotografijos industrializavimo ši greitai tapo ra­ cionalaus - tai yra biurokratinio - visuomenės valdymo įrankiu.

Iš žaislinių vaizdelių fotografijos tapo visuotinės aplinkos dalimi - realistiniu laikomo reduktyvaus santykio su tikrove atskaitos taškais ir patvirtinimais. Fotografijos stojo svarbių kontrolės institucijų, būtent šeimos ir policijos, 2.

Biurokratiškai kataloguojant pasaulį, daugelis svarbių dokumentų negalioja, kol prie jų nepridedama piliečio vei­ do fotografija - ženklas. Pažintys sociopath vyras vertinamos todėl, kad jos informuoja. Jos pra­ neša, kas čia yra, inventorizuoja. Šnipams, meteorologams, tardytojams, archeologams ir kitiems informacijos profesio­ nalams jos turi neįkainojamą vertę. Tačiau dauguma žmonių naudoja fotografijas situacijose, kuriose jų informacinė ir fikcinė vertė yra vienodai reikšminga.

Fotografijų teikiama informacija tampa labai svarbi kultūros istorijos momentu, kai imama manyti, jog kiekvienas turi teisę į tai, kas vadinama žiniomis. Fotografijos laikomos būdu suteikti informaciją žmonėms, kuriems skaitymas kelia sunkumų. Kitoje spektro pusėje esančiame Le Monde, laikraštyje, skirtame patyrusiems, gerai informuotiems skaitytojams, visai nėra fotografijų.

Manoma, kad pažintys dagerotipo kilimėliai skaitytojams fotografija tik iliustruotų straips­ nyje pateiktą analizę. Nauja informacijos samprata buvo pagrįsta fotografiniu atvaizdu. Fotografija yra plona laiko ir erdvės atraiža. Bet kas gali būti pertraukta, atskirta nuo ko kito: reikia tik kitaip kadruoti ir atvirkščiai, bet kas gali būti sugretinta su bet kuo kitu. Fotografija sustiprina nominalistinį požiūrį į socialinę realybę, susidedančią iš begalybės mažų vienetų, - kaip ir kokio nors objekto fotografijų skaičius yra begalinis.

Fotoaparatas atomizuoja tikrovę, paverčia ją valdoma, bet neperregima realybe. Tai požiūris į pasaulį, neigiantis tarpusavio ryšius, tęstinumą, o kiekvienai akimirkai sutei­ kiantis paslapties.

Kiekviena fotografija turi daugybę pras­ mių; juk pamatyti ką nors fotografijos pavidalu - tai susi­ durti su galimu žavėjimosi objektu. Pagalvok - pa­ jusk, nujausk, - kas yra po juo, kokia yra taip atrodanti realybė.

Fotografija implikuoja, kad mes žinome apie pasaulį, jei priimame jį tokį, kokį fiksuoja aparatas. Bet tai yra supra­ timo priešybė - šis prasideda nepriėmus pasaulio tokio, koks jis atrodo. Griežtai kalbant, iš pažintys dagerotipo kilimėliai mes niekada nieko nesuprantame.

Be abejo, fotografijos rusijos dailiojo čiuožimo pora pažintys šuoja baltas dėmes mentaliniuose dabarties ir praeities pa­ veiksluose: pavyzdžiui, praėjusio amžiaus devintajame de­ šimtmetyje Jacobo Riiso užfiksuoti Niujorko skurdo vaizdai labai daug pasako nežinojusiems, kad skurdas devyniolik­ tojo amžiaus pabaigos Amerikoje iš tikrųjų buvo toks dikensiškas.

Nepaisant to, perteikdama realybę, kamera visuomet nuslepia daugiau, nei atskleidžia. Kaip nurodo Brechtas, Krupo gamyklos fotografija beveik nieko nesako apie šią organizaciją. Priešingai nei erotinis ryšys, pagrįstas atro­ dymu, supratimas grindžiamas veikimo nuovoka.

O vei­ kiama laike, taigi ir aiškinama turi būti laike. Tik pasa­ kojimas gali mums ką nors paaiškinti. Fotografinio pasaulio pažinimo riba yra šis faktas - nors fotografija gali sužadinti sąžinę, ji vis dėlto negali būti eti­ nis arba politinis pažinimas. Iš statiškų nuotraukų atsiradęs žinojimas visuomet bus koks nors sentimentas, nesvarbu, ciniškas ar humanistinis. Tai bus nukainotas žinojimas - ži­ nojimo ir išminties iliuzija, kaip ir nuotraukų darymo aktas 3i yra pasisavinimo, išprievartavimo iliuzija.

Patterned single peyote bracelet

To, kas gali būti suprantama apžiūrinėjant fotografiją, nebylumas ir yra jų patrauklumo ir provokavimo priežastis. Visur esančios fo­ tografijos turi nenumatomą poveikį etinei mūsų jausenai setisibility. Ir taip jau pergrūstame pasaulyje sukurdama vizualų jo dublikatą, fotografija verčia mus manyti, kad pasaulis yra prieinamesnis, nei jis yra iš tikrųjų. Būtinybė nuotraukomis patvirtinti realybę ir praplėsti patyrimą yra estetinis vartotojiškumas, į kurį dabar įjunkę visi.

Industrinės visuomenės paverčia savo piliečius vaizdų narkomanais; tai proto taršos būdas, kuriam atsispirti pažintys kurčiųjų bendruomenės kiausia. Noras nustoti klaidžiojus gelmėse, stiprus grožio ir šio pasaulio pašlovinimo bei išganymo ilgesys - visus šiuos erotinio jausmo elementus patvirtina malonumas, kurį pa­ tiriame fotografuodami.

Tačiau fotografuojant pasireiškia ir kiti, ne tokie išlaisvinantys jausmai. Nebūtų klaidinga kalbėti apie žmones, priverstus fotografuoti: tai yra pačią patirtį paversti matymo būdu. Galų gale patirti tampa ta­ patu nufotografuoti, o dalyvavimui viešuose renginiuose vis labiau prilygsta renginių nuotraukų žiūrėjimas.

Logiškiausias iš XIX amžiaus estetų Mallarmė pasakė, jog pasaulis egzistuoja tam, kad patektų į knygą. Šiandien viskas egzis­ tuoja tam, kad patektų į fotografiją. Jam atrodė, kad skirti pagal vertę, išskyrus patį liberaliausią skyrimą, yra vergiška arba snobiška.

Drąsiausias ir karščiausias mūsų kultūrinės revoliucijos pranašas atvirai išdėstė didžiulius reikalavimus. Jis manė, kad tas, kuris pakankamai plačiai stanley plokštumos pažinčių diagrama tikrovę, pripažins visuotinę ir vitališką dabartinės Amerikos patirtį, nustos jaudintis dėl grožio ar bjaurumo.

Didžioji kultūrinė Amerikos revoliucija, paskelbta pir­ mojo Žolės lapų leidimo pratarmėje, neprasidėjo; tai daugelį nuvylė, pažintys dagerotipo kilimėliai nenustebino nieko. Vienas didis poetas negali pakeisti moralinio klimato; tai nelengva net ir tada, kai jam pavaldūs milijonai raudonųjų sargybinių. Kaip ir visi kultūrinės revoliucijos pranašai, Whitmanas tarėsi pa­ stebėjęs, jog meną jau pralenkė ir demistifikavo realybė. Bet užuot pripažinęs, kad realybė jį demaskavo, Amerikos menas pažintys ramią mergaitę ypač fotografija - pats pa­ noro būti demaskavimo įrankis.

Pirmaisiais fotografijos dešimtmečiais iš jos buvo lau­ kiama idealizuotų vaizdų. Tai ligi šiol yra daugumos foto­ grafų mėgėjų tikslas; pažintys dagerotipo kilimėliai graži fotografija yra gražaus daikto - moters ar saulėlydžio - fotografija. Nuo XX amžiaus tre­ čiojo dešimtmečio išgarsėti siekiantys profesionalai - tie, kurių pažintys dagerotipo kilimėliai patenka į muziejus, - principingai nusisuko nuo lyriškų temų ir sąmoningai ėmė tirti paprastus, menkus ar netgi neskoningus dalykus.

Per pastaruosius dešimtme­ čius fotografijai pavyko kiek pakeisti grožio ir bjaurumo apibrėžimus Whitmano nurodyta linkme. Fotografuoti - tai suteikti reikšmės.

Turbūt nėra nė vieno dalyko, kuris negalėtų būti padarytas gražus; be to, niekaip neįmanoma nuslopinti visoms fotografijoms būdingos ten­ dencijos - teikti vertę fotografuojamiems objektams. Gali būti pakeista net ir pačios vertės prasmė - taip ir atsitiko šiuolaikinėje fotografinio atvaizdo kultūroje, kuri yra ge­ rosios Whitmano naujienos parodija.

Ikidemokratinės kul­ tūros rūmuose nufotografuotas žmogus tampa įžymybe. Whitmano aprašytose amerikietiškos patirties prerijose, pažintys dagerotipo kilimėliai rias Warholas įvertino gūžtelėdamas pečiais, kiekvienas yra įžymybė. Jokia akimirka nėra svarbesnė nei kita; joks asmuo nėra įdomesnis nei kuris nors kitas. Taip karta po kartos manė ir talentingiausi Amerikos fotografai, siekdami to ginčytino tikslo ir fotografuodami banalius bei vulgarius dalykus.

Bet po Antrojo pasaulinio karo subrendę fotografai nusivylė vitmenišku priesaku už­ fiksuoti visą dabartinės amerikietiškos patirties ekstrava­ ganciją.

Gausi neūžaugas. Šioje istorijoje labiausiai pamokoma figūra yra Walkeris Evansas. Jis buvo paskutinis didelis fotografas, rimtai ir tikėdamas kūręs emocine tonacija, kurios šaknys - eufo­ riškas Whitmano humanizmas. Ta­ čiau Evansas atsisakė herojiško Whitmano vizijos skelbimo tono, kurį uždavė Stieglitzas ir jo. Evansui Stieglitzo darbai atrodė kičiški.

Kaip ir Whitmanas, Stieglitzas nematė prieštaravimo tarp meno - susitapatinimo su bendruomene priemonės ir me­ nininko - herojiško, romantiško, save išreiškiančio ego. Paprasto, nuvalkioto ir kuklaus daik­ to atpirkimas jį nufotografavus drauge yra ir išradingas individo saviraiškos būdas. Jis nebandė išreikšti savęs nei fotografuodamas bejausmius amerikietiškų pastatų fasadus bei kambarių in­ terjerus, nei ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje darydamas preciziškus Pietų fermerių portretus išspausdintus knygoje, kurios bendraautoris yra Jamesas Agee, - Dabar pašlovin­ kime žymius žmones Let Us Now Praise Famous Men.

Nors ir neturintis tos herojiškos gaidos, Evanso projektas vis tiek kyla iš Whitmano: nebeskirti gražaus nuo bjauraus, svarbaus nuo menko.

Pažintys dagerotipo kilimėliai kiekvienas daiktas ar žmogus tampa - fotografija; taigi jis morališkai lygia­ vertis visoms kitoms savo fotografijoms. Evanso fotoapa­ ratas parodė tą patį formalų ir Viktorijos laikų Bostono namų, nufotografuotų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, ir metais užfiksuotų Alabamos miestų centrinių gatvių 38 parduotuvių pastatų grožį. Bet šie daiktai nebuvo pažemin­ ti, o atvirkščiai - išaukštinti. Kadangi moralinis ketvirtojo dešimtmečio pasaulis jau neegzistuoja, šie būdvardžiai mums skamba neįtikėtinai.

Niekas nereikalauja, kad fotografija būtų protinga. Niekas neįsivaizduoja, kaip ji galėtų būti autoritetinga. Niekas ne­ supranta, kaip kas nors, o visų mažiausiai - fotografija, galėtų būti transcendentiška. Whitmanas skelbė užuojautą, santarvę nesantarvėje, vie­ novę skirtybėje. Psichinis santykiavimas su kiekvienu daiktu ir žmogumi - be to, dar juslinis susivienijimas kur tik ga­ lima tai pasiekti - štai tas svaigus kelias, kurį jis atvirai, daugybę kartų siūlė savo pratarmėse ir eilėraščiuose.

Šis noras sugulti su visu pasauliu nulėmė jo poezijos formą bei toną. Pakar­ tojimai, pompastiškos pabaigos, ilgos eilutės ir energinga dikcija yra pasaulietinio įkvėpimo proveržiai, kurių paskir­ tis - suteikti skaitytojams psichinius sparnus, iškelti juos į tokį aukštį, kur jie galėtų susitapatinti su amerikietiškų geis­ mų praeitimi ir dabartimi.

Bet šis identifikavimosi su kitais amerikiečiais priesakas dabar jau svetimas mūsų būdui. Nupaveiksluoti žmonės buvo visų rasių, amžių, klasių, fizinių tipų. Daugelio jų buvo itin gražūs kūnai; kai kurių gražūs veidai. Kaip Whitmanas ragino savo eilėraščių skaitytojus susitapatinti su juo ir Amerika, Steichenas užsibrėžė parodyti, kad kiekvienas žiūrovas gali iden­ tifikuotis su daugybe pavaizduotų žmonių, o galbūt ir su kiek­ vienos nuotraukos subjektu - Pasaulinės fotografijos piliečiu.

Šioje parodoje visos šimtas dvylika fotografijų buvo padarytos vieno žmogaus ir visos buvo panašios - tai yra visos tam tikra prasme buvo vienodos; jos kėlė jausmą, visiškai prie­ šingą raminamai Steicheno parodos šilumai. Vietoj malonios išvaizdos asmenų, žmogiškus darbus dirbančių žmonijos reprezentantų Arbus parodoje išsirikiavo rinktinės pabaisos ir ribiniai atvejai, - dauguma jų bjaurūs, apsivilkę grotes­ kiškais arba atstumiančiais drabužiais, niūrioje arba skur­ džioje aplinkoje, - sustoję papozuoti ar neretai tiesiog atvi­ rai, su pasitikėjimu pažintys dagerotipo kilimėliai į žiūrovą.

Arbus darbai ne­ kviečia susitapatinti su nufotografuotais parijais aistra pažintys atsiliepimai vargingai atrodančiais žmonėmis. Arbus fotografijos perteikia antihumanistinę idėją, kuri aš­ tuntajame dešimtmetyje geros valios žmones jaudina taip, kaip šeštajame dešimtmetyje jie norėjo, kad juos paguostų ir prablaškytų sentimentalus humanizmas.

Šios idėjos nėra to­ kios skirtingos, kaip būtų galima pamanyti. Steicheno paroda nuteikė linksmai, Arbus - nuliūdino, bet abidvi patirtys vieno­ dai gerai praverčia eliminuojant istorinj realybės supratimą. Steicheno atrinktos fotografijos teigia, kad žmogaus bū­ vis ar prigimtis yra bendra visiems. Arbus fotografijos ryžtingai kasasi po politikos pamatais, vaizduodamos pasaulį, kuriame visi yra svetimi, beviltiškai izoliuoti, įkalinti mechaniškose, luošose tapaty­ bėse ir luošuose santykiuose.

Tiek pamaldus fotografinės Steicheno antologijos pakylėtumas, tiek šaltas Arbus retro­ spektyvos liūdesys atsisako istorijos ir politikos kaip nerei­ kalingų dalykų. Pirmuoju atveju žmogiškasis būvis suvisuo­ tinamas ir paverčiamas džiaugsmu, antruoju - atomizuojamas kaip siaubas. Labiausiai į akis krentantis Arbus darbų aspektas yra tas, pažintys dagerotipo kilimėliai ji užėmė, ko gero, gyvybingiausią meninės fotografijos barą rodyti dėmesį aukoms, nelaimingiesiemsbet be jokių gailestingų tikslų, kurių toks projektas lyg ir privalo turėti.

Jos darbai rodo apgailėtinus, graudžius, neretai atstumian­ čius žmones, bet nesukelia jokio užuojautos jausmo. Jos fotografijos buvo giriamos už atvirumą ir nesentimentalią simpatiją fotografuojamiesiems, tačiau teisingiau tai būtų pavadinti atsiribojusiu požiūriu.

Kad fotografijos neleidžia žiūrovui atitolti nuo objekto, buvo laikoma moraliniu lai­ mėjimu, nors iš tikrųjų tai agresyvumas publikos atžvilgiu. Be to, baisybes pripažįstančios Arbus nuotraukos demonst­ ruoja naivumą, kuris yra drovus ir sykiu piktas, nes yra pa­ grįstas atstumu, privilegija, jausmu, kad tai, į ką žiūrovas kviečiamas žiūrėti, yra išties kita.

Kaip paprastai, tasai kitas pasaulis randamas šiame pa­ saulyje. Niujorko transvestitų vakarėliuose ir nakvynės na­ muose knibždėte knibždėjo keistuolių. Taip pat egzistavo Merilendo karnavalas, kur Arbus rado žmogų-adatų pagal­ vėlę, hermafroditą su šunimi, tatuiruotą žmogų ir albinosą 41 kardų rijiką; nudistų stovyklos Niū Džersyje ir Pensilvanijoje; Disneilendas ir Holivudo studijos su netikrais arba dirbtiniais kraštovaizdžiais be žmonių; ir nenustatyta psichiatrinė ligoni­ nė, kur ji padarė keletą paskutinių ir labiausiai sukrečiančių fotografijų.

Be to, šalia visuomet buvo kasdienis gyvenimas, neišsenkančios, jei tik esi pakankamai akylas, jo keistenybių atsargos. Fotoaparatas pažintys dagerotipo kilimėliai užfiksuoti vadinamuosius nor­ malius žmones taip, kad jie atrodo nenormalūs. Fotografas pasirenka keistenybę, ją seka, įrėmina, išryškina, pavadina. Dviejose jos nuotraukose vaiz­ duojami verkiantys kūdikiai; jie atrodo protiškai atsilikę, kuoktelėję.

Panašumas ar koks nors bendrumas su kitu pa­ gal būdingas atsiribojusio Arbus matymo taisykles yra nuo­ latinis grėsmės šaltinis. Tai gali būti dvi vienodus lietpalčius vilkinčios mergaitės ne seseryskurias Arbus nufotogra­ favo Centriniame parke, arba dvynukai ir trynukai, pasiro­ dantys keliose jos nuotraukose.

Daugelyje fotografijų su slegiančia nuostaba pripažįstamas faktas, kad du žmonės gali sudaryti porą; o kiekviena pora - hetero- ar homosek­ suali, juodoji ar baltoji, iš senelių namų ar vidurinės mo­ kyklos - yra keista pora. Žmonės atrodo ekscentriškai, nes jie nenešioja drabužių, kaip nudistai; nes jais vilki, kaip pažintys dagerotipo kilimėliai su prijuoste nudistų stovykloje.

Arbus fotografijų paveikumas kyla iš širdį draskančios temos ir ramaus, dalykiško susidomėjimo kontrasto. Fotogra­ fo dėmesys ir personažo dėmesys, rodomas fotografavimo aktui, - šis dvigubas dėmesys kuria atvirų, kontempliatyvių Arbus portretų moralinį teatrą. Užuot sekusi keistuolius ir parijus, užuot užklupusi juos iš netyčių, fotografė su jais susipažino ir įgavo jų pasitikėjimą - ir jie pozavo jai tokie pat ramūs ir statiški kaip Viktorijos laikų įžymybės Julios Margaret Cameron studijoje.

Nemažą Arbus fotografijas gaubiančios paslapties dalį sudaro jose slypinčios užuomi­ nos apie tai, kaip jos modeliai jautėsi sutikę nusifotogra­ fuoti. Atrodo, kad ne. Arbus fotografuoja žmones, turinčius nevienodai intensyvų, bet visuomet pasąmoningą, nesuvoktą ryšį su savo skausmu, savo bjaurumu. Tai neišvengiamai susiaurina jos fotografijose vaizduojamų baisybių pobūdį: atmetami kentėtojai, žinantys, kad jie kenčia, pavyzdžiui, nelaimingų atsitikimų, karo, bado ir politinių persekiojimų aukos.

Ar­ bus niekada nebūtų fotografavusi avarijų, staiga gyveniman įsiveržiančių įvykių; jos specializacija - lėtos privačios ka­ tastrofos, kurių dauguma vyksta nuo pat personažo gimimo. Nors dauguma žiūrovų lengvai įsivaizduotų, kad visi šie žmonės, seksualinio pogrindžio piliečiai ar genetiniai pažintys dagerotipo kilimėliai sigimėliai, yra nelaimingi, tik nedaugelyje nuotraukų rasime aiškių emocinės kančios ženklų.

Aktorės persirengimo kambariuose, meksikie­ tis liliputas Manhatano viešbutyje, rusai neūžaugos Šimto­ sios gatvės svetainėje ir į juos panašūs dažniausiai rodomi linksmi, pasitikintys savimi, nesijaudinantys. Skausmas aiš­ kiau išskaitomas normalių žmonių portretuose: ant parko suoliuko sėdinčios ir besibarančios senyvos poros, savo na­ muose nufotografuotos Naujojo Orleano barmenės su su­ venyriniu šuniuku, berniuko Centriniame parke, rankoje spaudžiančio žaislinę granatą, nuotraukose.

Lemtin­ gos akimirkos nėra. Arbus požiūris, kad asmens atsivėrimas yra nuolatinis, tolygus procesas, tam tikru aspektu patvir­ tina vitmenišką imperatyvą: traktuok visas akimirkas kaip turinčias vienodos svarbos.

Kaip ir Brassai, Arbus norėjo, kad jos personažai būtų kuo sąmoningesni, kiek įmanoma geriau suvokiantys veiksmą, kuriame dalyvauja. Užuot ban­ džius juos įkalbinėti užimti natūralią ar tipišką poziciją, jie buvo skatinami jaustis nepatogiai - tai yra pozuoti taip atsivėrimas sutapatinamas su keistumu, ekscentriškumu, netvarkingumu.

Nejudėdami stovintys ar sėdintys jie atro­ do kaip savo pačių atvaizdai. Daugumoje Arbus nuotraukų personažai žiūri tiesiai į objektyvą. Dėl to jie neretai atrodo dar keistesni, beveik pamišę. Ž m on iųkurie nenutuokia, kad yra stebim i, veiduose yra kažko, ko riiekada nepam atysim e, kai jie suvokia esą stebim i. Jei nežinotum e, kaip Walkeris Evansas padarė m etro fotografijas jis valandų valandas važinėjo N iujorko m etro su fotoap arato objektyvu, iškištu tarp dviejų palto sagųiš pačių nuotraukų būtų akivaizdu, kad sėdintys keleiviai, nors ir nufotografuoti iš arti ir frontaliai, nežinojo, kad jie buvo fotografuojam i; jų veidų išraiškos asm eniškos, ne tok ios, kokias jie nutaisytų prieš kamerą.

Pagal įprastinę fotografinio portreto retoriką, atsigręži­ mas veidu į kamerą žymi iškilmingumą, atvirumą, portretuojamojo esmės atsiskleidimą. Todėl frontalios nuotraukos atrodo tinkamos ceremonijų vedybų, mokyklos baigimo ir pan. Arbus naudojama frontali poza taip stulbina todėl, kad jos personažai dažnai yra žmonės, iš kurių nelauktumei tokio draugiško ir nuoširdaus atsidavimo fotoaparatui.

Tai­ gi Arbus fotografijose frontalumas pačiu akivaizdžiausiu būdu rodo ir fotografuojamojo sutikimą bendradarbiauti. Bene šiurpiausia Todo Browningo filmo Keistuoliai Freaks scena yra vestuvių puota: čia debilai, barzdotos moterys, Siamo dvyniai ir berankiai bekojai invalidai dai­ nuoja ir šoka, pagerbdami normalaus dydžio blogąją Kleo­ patrą, kuri ką tik ištekėjo už pagrindinio herojaus, patik­ laus liliputo.

Arbus turbūt pernelyg paprastai suprato broliavimosi su keistuoliais žavesį, veidmainystę ir nepato­ gumus. Po jų atradimo džiugesio ėjo susijaudinimas, įgavus jų pasitikėjimą, jų nebebijant, nugalėjus pasibjaurėjimą. Savižudybės faktas tarsi garantuoja, kad jos darbai yra nuoširdūs, o ne vojeristiniai, kupini užuojautos, o ne šalti. Jos savižudybė su­ teikia jos fotografijoms dar didesnės destruktyvios galios, tartum tuo būtų įrodyta, kad fotografijos kėlė pavojų jai pačiai.

Ji užsiminė apie tokią galimybę. Aš šliaužiu į priekį ant pilvo kaip karo filmuose. Tik karo fotografija suderina vojerizmą ir pavojų.

Karo fotografai priversti dalyvauti mirtinuose veiksmuose, kuriuos jie fiksuoja; jie netgi dėvi karines uniformas, nors ir be laipsnio ženklų. Pagal seną legendą apie menininką, kiekvienas asmuo, išdrįsęs praleisti sezoną pragare, rizikuoja iš ten negrįžti arba grįžti psichiškai sužalotas. Herojiškasis XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios prancūzų literatūros avan­ gardizmas pateikė įsimintiną kelionių į pragarą neatlaikiu46 šių menininkų panteoną.

Tačiau yra didelis skirtumas tarp fotografo ir rašytojo veiklos - pirmoji visad yra sąmoninga, antroji gali tokia ir nebūti. Kiekvienas turi teisę, kiekvienas gali jaustis priverstas balsu išreikšti savo skausmą, kuris, šiaip ar taip, yra jo nuosavybė. Tačiau kitų skausmo ieškoti leidžiamasi tik savo noru.

Taigi tai, kas galų gale labiausiai jaudina Arbus fotogra­ fijose, yra visai ne jų tema, o ryškėjantis fotografės sąmonės atspaudas: jausmas, kad tai, kas rodoma, yra asmeninė, sąmoninga vizija.

Arbus nebuvo poetė, besirausianti savo esybėje ir kalbanti apie savo skausmą, bet fotografė, išdrįs­ tanti išeiti pasaulin, kad surinktų skausmingus vaizdus. O skausmo, kuris nejaučiamas, tačiau kurio ieškoma, taip pa­ prastai nepaaiškinsi. Anot Reicho, mazochisto skonėjimasis skausmu atsiranda ne iš skausmo pomėgio, bet viliantis patirti stiprų pojūtį; emociškai ir jusliškai atbukusieji ren­ kasi skausmą tik todėl, kad ką nors jaustų.

Bet yra ir kitas įtikinamas paaiškinimas, dėl ko žmonės ieško skausmo, vi­ siškai priešingas Reicho minčiai: skausmo ieškoma ne tam, kad būtų stipriau jaučiama, bet kad jaučiama būtų silpniau. Kadangi žiūrėjimas į Arbus fotografijas neabejotinai yra išbandymas, jos yra tipiškas dabar tarp rafinuotų miestiečių populiaraus meno pavyzdys: meno, kuris yra savanoriškas tvirtumo išbandymas. Jos nuotraukos suteikia progą paro­ dyti, kad gyvenimo siaubas gali būti pasitinkamas nesijau­ dinant ir nedrebant.

Fotografė vieną kartą turėjo pasakyti sau: ką gi, aš galiu tai priimti; žiūrovas raginamas pareikšti tą patį. Arbus darbas puikiai iliustruoja vyraujančią kapitalistinių šalių aukštojo meno tendenciją: nuslopinti ar bent jau suma­ žinti moralinį ir juslinį pasišlykštėjimą. Didelė moderniojo meno dalis siekia pažeminti baisybės slenkstį. Jokia tolybė nebuvo tolesnė už tą, kur migloje į vieną susieidavo jos bėgiai. Tačiau trau­ kėsi ir mane ką tik supusi artuma.

Atmintyje pasikeitė butas. Kai tik atsistojome ant mūsų greitojo traukinio vagono laiptelio, jo su­ sukti kilimai, maišų drobe apmuturiuoti sietynai, apvilkti krėslai, pro žaliuzes srovenanti prieblanda ėmė laukti tyliai sėlinančių svetimų puspadžių, kurie, galbūt netrukus slysdami grindų lento­ mis, jau visą valandą šeimininkėmis besijaučiančiose dulkėse pa­ liks vagišių pėdsakus. Todėl atsitikdavo taip, kad kiekvieną kartą iš atostogų aš grįždavau kaip benamis.

Ir netgi bjauriausia rūsio skylė, kur jau degdavo lempa - kur jos nereikėjo įžiebti - man atro­ dė pažintys dagerotipo kilimėliai, palyginti su vakarinėje miesto pusėje tamsuojan­ čiu mūsų butu. Tad grįžtant iš Bansino ar Hanenklės mažą, liūdną prieglobstį man suteikdavo kiemai.

Paskui, be abejo, miestas juos vėl paslėpdavo, tarsi gailėtųsi suteiktos paguodos. Jei kartais trauki­ nys ir stabtelėdavo prie jų, tai tik todėl, kad pažintys dagerotipo kilimėliai prieigose degdavo raudonas signalas. Juo lėčiau jis važiuodavo, tuo greičiau nykdavo viltis nuo artėjančio tėvų namo pasislėpti už gaisrasienės.

Tačiau kas yra j kažkas iš micasa pažintys tuščios minutės, kol visi išlips, dar ir šiandien stovi man akyse. Koks nors žvilgsnis galbūt prabėgo jomis kaip ir kiemais: sutrūkinė­ jusiose sienose įspraustais langais, už kurių dega lempa. Pavėlavęs Laikrodis mokyklos kieme sugedo, regis, dėl mano kaltės. Jis ro­ dė, kad pavėlavau. Einant koridoriumi, pro duris prasiskverbda­ vo slaptų pasitarimų murmesys.

Mokytojai ir mokiniai klasėse buvo bičiuliai. Arba visi tylėdavo, lyg ko nors lauktų. Tylutėliai paliečiau durų rankeną. Saulė nušvietė vietą, kur stovėjau.

Tuo­ met prakeikiau šitą dieną ir atidariau duris. Tarsi velnias Peterio Šlemilio2šešėlį mokytojas pamokos pradžioje atėmė mano vardą ir pavardę.

Mano eilė ne­ beatėjo. Tyliai iškentėjau ligi skambučio. Bet ir jis nebuvo palai­ mingas.

pažintys dagerotipo kilimėliai darbo greitis pažintys vorbereitung

Bet ar tie apibūdinimai iš tik­ rųjų vykę? Ar nereikėtų kalbėti apie įvykius, užklumpančius mus tarsi aidas, kurį sukėlęs garsas akimirksniu išnyksta su prabėgu­ sio gyvenimo tamsa?

  1. žydinčių Merginų šešėlyje [PDF] [6uunf2p0e7k0]
  2. Ar dėl aparatų sandaros, ar dėl atminties savybių pirmieji pokal­ biai telefonu mano ausyse aidi visiškai kitaip nei dabartiniai.

Beje, tatai atitinka faktas, jog šokas, atsiran­ dantis, kai praeities akimirksnis atgyja sąmonėje, paprastai pasi­ reiškia kaip garsas. Būtent žodžiui, ošimui ar tuksėjimui duota galia mus netikėtai įvilioti į vėsų praeities urvą, kurio skliautuose tik kaip aidas klaidžioja ir pati dabartis. Keista, kad niekas ligi šiol nepatyrinėjo šios svajonės priešybės - šoko, kai žodis lyg pamiršta įmautė mūsų kambary priverčia sunerimti.

Kaip įmautė išduoda, jog pas mus kažkas lankęsis, - taip esama žodžių arba pauzių, išduodančių juos pamiršusį neregimą svečią: ateitį. Man buvo be­ pažintys dagerotipo kilimėliai penkeri metai. Vieną vakarą, kai jau gulėjau lovoje, pasirodė tėvas. Greičiausiai atėjo palinkėti labos nakties. Jis pranešė apie pusbrolio mirtį - manau, beveik prieš savo valią. Tai buvo vyres­ nio amžiaus žmogus, man gana tolimas. Tačiau tėvas žinią apie jo mirtį papasakojo su visomis smulkmenomis.

Paklaustas jis nuo­ dugniai išaiškino, kas yra širdies plakimas. Iš jo pasakojimo su­ pratau nedaug. Bet tą vakarą aš įsidėmėjau savo kambarį ir lovą kaip vietą, į kurią - nujaučiau - reikės sugrįžti, kad pasiimčiau pamirštą daiktą. Tik po daugelio metų sužinojau, ką būtent. Tame kambaryje tėvas nutylėjo vieną dalyką - pusbrolis mirė nuo sifilio. Skaitymo dėžutė Mes niekad nesugrąžinsime to, kas užmiršta. Ir turbūt gerai.

Namų kinas.

Šiaip mes jį suvokiame, ir juo geriau, kuo giliau mumyse nugrimzdęs pamirštas dalykas. Kaip paprastas žo­ dis, dar ką tik buvęs ant liežuvio galiuko ir turėjęs kalbai suteikti demosteniškus sparnus, taip ir tai, kas pamiršta, rodosi apsunkę nuo viso mums žadamo nugyvento gyvenimo.

Galbūt užmirštus dalykus apsunkina ir apvaisina ne kas kita, kaip dingusių, jau nebeatgaivinamų įpročių pėdsakai.

Galimas daiktas, jų susimai­ šymas su pranykusių namų dulkėmis ir yra išlikimo priežastis. Kad ir kaip būtų - kiekvienas turi daiktų, įskiepijusių jiems patva­ resnius įpročius nei visi kiti. Kadangi atspariausi mano įpročiai buvo skaitymas ir rašymas, joks iš ankstesnių laikų išlikęs daiktas nekelia man didesnio ilgesio nei skaitymo dėžutė.

Plonose lentelė­ se gotišku šriftu buvo išpaišytos pavienės raidės, atrodančios jau­ nesnės ir mergaitiškesnės nei išspausdintos. Jos gulėjo siaurame guolyje - įstrižai, iš eilės, visos tobulos, lyg vienuolės seserys, saisto­ mos jų ordino regulos: žodžio. Stebėdavausi, kaip toks kuklumas ir toks grožis gali gyventi kartu.

Tai buvo malonė, kurios nerado jos nuolankiai maldavusi mano dešinė. Ji turėjo likti išorėje tarsi išrink­ tuosius įleidžiantis durininkas. Todėl jos bendravimas su raidėmis buvo kupinas pasiaukojimo. Ilgesys, kurį man kelia skaitymo dėžu­ tė, rodo, kokia neatskiriama ji nuo mano vaikystės. Iš tikro joje aš ieškojau jos pačios pažintys dagerotipo kilimėliai kotelyje, kuriuo lentelėje iš raidžių sudėdavau žodį - glūdėjusios visos vaikystės.

Ranka vis dar sapnuoja kotelį, bet jau niekad nepabus, kad sapnas taptų tikrove. Taip ir aš galiu sapnuoti, kaip kadaise išmokau vaikščioti.

Tačiau tai nebepadeda. Šiandien galiu vaikščioti; bet mokytis vaikščioti - nebe. Lodžijos Kaip motina, kuri priglaudžia naujagimį prie krūtinės jo nepaža­ dindama, gyvenimas dar ilgai maitina švelnius vaikystės prisimi­ nimus.

Niekas nestiprino mano prisiminimų labiau nei žvilgsnis į tamsias kiemų lodžijas - viena iš jų, vasarą užtemdyta markizių, buvo mano, naujo miesto piliečio, lopšys. Aukštu aukštesnės lo­ džijos stogą laikiusios kariatidės akimirką palikdavo savo vietą ir susirinkusios prie pažintys dagerotipo kilimėliai uždainuodavo dainą, - nors ji beveik 12 N U Š V IT IM A I neužsiminė apie tai, kas manęs laukia ateityje, bet joje slypėjo ke­ rai, dėl kurių kiemų oras svaigina mane ligi šiol.

Manau, kad šio oro priemaišos būta ir Kaprio vynuogyne, kur apkabinau mylimą­ ją; šiame ore tarpsta įvaizdžiai ir alegorijos, valdančios mano mąs­ tymą taip, kaip lodžijų kariatidės valdo Vakarų Berlyno kiemus.

Ritmiški tramvajaus ir kilimų daužymo garsai migdė mane. Jie buvo klonis, kuriame rasdavosi manieji sapnai. Iš pradžių beformiai, persmelkti gal vandens šniokštimo ar pieno kvapo; paskui painesni, kelionės ir lietaus sapnai; galiausiai nuovokes­ ni: apie žaidimą rutuliukais zoologijos sode, apie sekmadienio iškylą.

Čia pavasaris iškėlė pirmuosius ūglius prieš pilkumos frontą; ir kai metams įpusėjus dulkėta medžio viršūnė tūkstantį kartų per dieną perbraukdavo per namo sieną, šakų brūkštelėji­ mas mane mokydavo to, ką žinoti buvo dar per anksti. Viskas kieme man buvo užuomina. Susukamų žalių užuolaidų barniuo­ se išgirsdavau pačių netikėčiausių žinių ir išmintingai praleis­ davau negirdomis šitiek blogų naujienų, kurios baladojosi tems­ tant nuleidžiamose žaliuzėse.

Tačiau labiausiai mane jaudindavo vieta, kur kieme augo medis. Ji buvo išasfaltuota ir sutvirtinta plačiu geležiniu žiedu. Šaknys as­ faltą buvo taip išraižiusios, kad jis atrodė pažintys dagerotipo kilimėliai plikos žemės grotos.

Man dingojosi, kad jis neatsitiktinai taip įrėmintas; kartais susimąs- tydavau apie tai, kas vyksta juodojoje skylėje, iš kurios išauga ka­ mienas. Vėliau šitaip tirti pradėjau ir karietų stoteles. Medžiai ten šaknijosi panašiai, bet buvo dar ir aptverti, tad vežikai, į vandens siurblio lataką pumpuodami vandenį, nuplaunantį šieno ir avižų likučius, ant tos tvoros pakabindavo savo pelerinas.

Šie laukiamieji, kurių ramybę tik kartkartėmis sudrumsdavo privažiuojantis ar tols­ tantis vežimas, buvo tolimos mano kiemo provincijos. Daug galėjai išskaityti iš jo lodžijų: bandymą vakare pailsėti; viltį su šeima persikelti į gamtos prieglobstį; pastangas patirti vi­ sus sekmadienio teikiamus malonumus. Tačiau galiausiai visa tai būdavo beprasmiška.

Vienas ant kito sutupdyti kvadratai rodė tik tai, kiek sunkių darbų viena diena paveldi iš kitos. Taip lėmė šios vietovės įstatymas, apie kurį kadaise sva- jojo gyventojai. Tačiau prieš pažintys dagerotipo kilimėliai porą sykių jį praskaidrinti pabandė menas. Įstatymo valdosna įsibraudavo čia sietynas, čia bronzinė skulptūra, čia kinų vaza.

Ir net jei panašios senienos retai pagerbdavo šią vietą, lodžijose ir pati laiko tėkmė įgijo antikvari­ nių bruožų. Pompėjos raudonis, taip dažnai plačia juosta einantis per sieną, buvo šioje nuošalioje vietoje besikaupiančių valandų fonas.

Laikas pasendavo į kiemą nevedančiose šešėlingose patal­ pose. Todėl rytas, su kuriuo susidurdavau mūsų lodžijoje, jau taip ilgai būdavo buvęs rytas, jog atrodydavo, kad čia jis tikresnis nei kurioje kitoje vietoje. Tas pat ištikdavo ir vėlesnius paros laikus.

Niekad negalėdavau jų sulaukti, nes jie patys jau laukdavo manęs. Tarsi išėję iš mados, jie jau seniai būdavo ten, kur galiausiai juos aptikdavau. Vėliau kiemus iš naujo atradau nuo geležinkelio pylimo pusės. Kai tvankią vasaros popietę žvelgdavau į juos iš savo kupė, atro­ dydavo, jog vasara išsižadėjo kraštovaizdžio ir užsidarė juose. Ir snapučiai, kurių raudoni žiedai žvelgdavo iš vazonų, ne taip tiko prie vasaros kaip raudoni čiužiniai, kurie prieš pietus vėdindavo- si ant turėklų.

Vakarai po tokių dienų išvysdavo mus - mane ir mano draugus - susėdusius apie lodžijos stalą. Kėdes atstodavo metaliniai sodo baldai, atrodantys lyg apipinti nendrėmis. Paskutinis Romeo atodūsis klaidžio­ jo po kiemą, ieškodamas aido, kuriuo iš kapo buvo pasiruošusi atsiliepti Džuljeta.

Pažintys dagerotipo kilimėliai mano vaikystės lodžijos pasikeitė mažiau nei kitos patal­ pos. Tačiau ne vien todėl jos man vis dar artimos: veikiau dėl to, kad jose, jų netinkamume gyventi, glūdėjo paguoda tam, kuris pats jau nebeturi kur gyventi. Jos yra berlyniečio buto riba. Jose prasideda Berlynas ir pati miesto dvasia. Jos buvimas toks jau­ čiamas, kad lodžijose nebelieka vietos smulkmenoms. Po šios dva­ sios sparnais erdvė ir laikas suranda vienas kitą ir atsigula jai prie kojų.

Tačiau vaikas, kuris kadaise priklausė šiai draugijai, dabar jos apsuptas stabteli lodžijoje kaip seniai jam paskirtame mauzoliejuje. Angos vedė ne į lauką, o į požemį.

Todėl atsistojęs ant grotų aš smalsiai žvelgdavau žemyn ir kartais išvysdavau kanarė­ lę, lempą ar ten gyvenantį žmogų. Pasisekdavo ne visada. Visą dieną bergždžiai spoksojus, naktį rodyklės smaigalys galėdavo apsisukti, ir sapne mane patį persmeigdavo žvilgsniai iš rūsio an­ gų.

Į mane akis spigino gnomai smailiomis kepurėlėmis. Bet dar nė nespėjus kaip reikiant išsigąsti, jie pradingdavo. Būtybės, dienomis gyvenusios už anų langų, nelabai skyrėsi nuo tų, kurios naktimis baudėsi įsibrauti į mano sapną. Aš jau pažinojau tą gaują, mėgstančią viską gadinti ir krėsti piktus pokštus, ir todėl buvo visai nenuostabu, kad rūsyje ji jautėsi kaip namie.

Jiems turbūt atrodė, kad tai, ką iškrėtė nakčiai juos priėmusiam šeimininkui, esąs tik pokštas. O man buvo baisu. Kuprelis buvo jų giminaitis. Tačiau dėl to jis netapo man artimesnis.

Tik dabar žinau, kuo jis vardu. Dabar suprantu, apie ką ji kalbėjo - apie tą kup­ rių, kuris pažvelgė į mane. Tas, į kurį jis pažiūri, nekreipia dėme­ sio: nei į save, nei į žmogelį. Daiktams šitai negaliojo tol, kol permetus sodas virto sodeliu, kambarys - kamba­ riuku, o suolas - suoleliu.

Jie mažėjo, ir, atrodė, kad jiems augo kupra, ilgam padarydama žmogelio pasaulio dalimi. Jis visur už­ bėgdavo man už akių. Mandagiai stodavo skersai kelio. Jis dažnai taip stovėdavo, tik aš niekad jo nemačiau. Užtat jis mane visada matė. Juo geriau, juo prasčiau pats save mačiau. Jie staigiai pralekia pro šalį kaip stan­ džiai įrištų knygelių, mūsų kino pirmtakių, lapai. Vos vos spaus­ damas nykštys judėdavo išpjautu jų paviršiumi; sekundės dalį pa­ sirodydavo vaizdas, beveik niekuo nesiskiriantis nuo kitų.

Jiems greitai keičiantis, atpažindavome besiboksuojantį sportininką ar su bangomis kovojantį plaukiką. Žmogutis turi ir mano atvaizdus. Pasislėpęs jis stebėjo mane ir prie ūdros narvo, ir žiemos rytą, ir prie telefono koridoriaus gale, alaus daryklos pastogėje su peteliš­ kėmis, čiuožiantį, grojant dūdų orkestrui, prie siuvimo reikmenų dėžutės ir palinkusį virš stalčiaus, gėlyne ir susirgusį lovoje, Glie- nikėje ir geležinkelio stotyje.

Dabar jo darbas atliktas. Vieną sykį, gal­ būt atsitiktinai, jis susidurs su šiuo faktu, ir juo stipresnis bus jį supurtęs šokas, tuo didesnės galimybės atsivers aprašyti destruk­ tyviam charakteriui. Destruktyviam charakteriui žinomas tik vienas šūkis: daugiau vietos; tik viena veiklos rūšis: išvalyti. Gryno oro ir laisvos erdvės poreikis jam didesnis už stipriausią neapykantą.

Tada jis nuėjo į Sankt Peterburgą, kur jis turėjo imtis savo seserų iš instituto; Tada jis vėl grįžo į Maskvą; Sankt Peterburge ir Maskvoje jis perskaito arčiausiai artimiausių "Negyvosios sielų" vadovų. Memorialinė plokštelė įdiegta Via Sistina Romoje ant namų, kuriame Gogol gyveno. Pasakojimas italų kalba sako: Didžioji rusų rašytojas Nikolai Gogol gyveno šiame name nuo iki m. Valdybą įdiegia rašytojas P. Boborakina Organizuojant savo reikalus, Gogol vėl išvyko į užsienį, į mylimą Romą; Jis pažadėjo draugams per metus ir pareikšti galutinį "Negyvosios sielų" tūrį.

Iki metų vasarą pirmasis tūris buvo paruoštas. Šių metų rugsėjo mėn. Gogol nuėjo į Rusiją spausdinti savo knygą. Jis vėl turėjo išgyventi sunkius aliarmus, kuriuos jis neturėjo laiko nustatant auditoriaus etape. Pirmiausia knyga buvo pristatyta į Maskvos cenzūrą, kuris ketino visiškai uždrausti; Tada knyga pateikiama cenzūrų Peterburgui ir įtakingų gogolio draugų dalyvavimui buvo leista su tam mano 16 metų susitikinėja 21 išimtimis.

Ji buvo paskelbta Maskvoje "Chichikov nuotykiai ar mirusios sielos, poema N. Gogol", M. Gogolis vėl išvyko į užsienį. Ši paskutinė likti užsienyje buvo galutinis lūžis psichinės būklės gogolio. Jis gyveno Romoje, tada Vokietijoje, Frankfurte, Diuseldorfas, tada Nicoje, tada Paryžiuje, tada Ostende, dažnai savo artimiausių draugų apskritimo - Zhukovsky, Smirnova, Wielgorsky, Tolstoy, ir jame vis daugiau ir daugiau Sukurta daugiau religiškai - pirmiau minėta skubi kryptis.

Didelė idėja apie jo talentą ir pareigas, esančias dėl jo, vedė jį į įsitikinimą, kad jis sukuria kažką Provorien: siekiant atskleisti žmogaus defektus ir pažvelgti į gyvenimą, būtina siekti vidaus tobulėjimo, kuris yra tik gimęs. Kelis kartus turėjau perkelti sunkias ligas, kurios dar labiau padidino savo religinę nuotaiką; Savo rate, jis rado patogų pagrindą religinio išaukštinimo plėtrai - jis paėmė pranašišką toną, savarankiškai patikimai pateikė savo draugams nurodymus ir galiausiai atėjo į įsitikinimą, kad iki šiol jie buvo nevertinti, kad jis buvo netinkamas dėl to didelio tikslo jis apsvarstė save.

Jei, kol jis sakė, kad pirmasis jo eilėraščių "mirtinos sielos" yra ne daugiau kaip veranda į rūmus, kuris yra pastatytas jame, šiuo metu jis buvo pasirengęs atmesti viską, kas parašyta kaip nuodėminga ir netinkama savo didelio likimo. Nikolay Gogol iš ornamentų nesiskyrė stiprios sveikatos. Mirtis savo jaunesnių brolio Ivano paauglystėje, netikėtai tėvo pažintys dagerotipo kilimėliai padarė įspūdį apie savo psichinę būseną.

Darbas dėl "Negyvosios sielų" tęsimo nebuvo priklijuotas, o rašytojas susidūrė su skausmingomis abejonėmis, kad jis galėjo pažintys dagerotipo kilimėliai numatomą darbą iki galo. Vasarą jis peržengė savo skausmingą psichinę krizę. Jis rašo Testamentą, sudegina antrojo tūrio "Negyvosios sielos" rankraštį. Minėjant atsikratyti mirties, Gogolio nusprendžia eiti į vienuolyną ir tapti vienuoliu, bet vienuolis nebuvo įvykdytas.

Tačiau jo protas pristatė naują knygos turinį, apšviestą ir išgrynintą; Atrodė, kad jis suprato, kaip rašyti "pakilti visą visuomenę į gražią". Jis nusprendžia tarnauti Dievui literatūros srityje. Naujas darbas prasidėjo ir tuo tarpu jis buvo paimtas kita mintis: jis norėjo pasakyti visuomenei, kad jis manė, kad tai naudinga jam, ir jis nusprendžia rinkti vienoje knygoje viską parašė pastaraisiais metais draugams pastaraisiais metais Naujoji nuotaika pastaraisiais metais ir nurodo šią "Pletnev" knygą.

Tai buvo "pasirinktos vietos susirašinėjimo su draugais" SPB, Dauguma raidžių, sudarančių šią knygą, reiškia ir m. Knyga buvo labai sužavėtas tų ir kitų, nes Gogol visiškai manė kitose kategorijose. Net Aksakovo draugai pasitraukė nuo jo. GOGOL, neatmetant pažintys dagerotipo kilimėliai reorganizavimo galimybių, pagrindinis tikslas buvo pastebėtas dvasinio savęs tobulėjimo.

Todėl daugelį metų Bažnyčios tėvų objektai tampa studijų objektu. Tačiau, be įstrigo į Vakarų, nei į Slavophilas, gogolis sustojo iki pusės, nesijaudinant visos dvasinės literatūros - Serafim Sarovsky, Ignatija Bryanchanin ir kt. Knygos įspūdis apie Gogolio literatūros gerbėjus, kurie norėjo pamatyti tik "tikrosios mokyklos" lyderį, buvo slegiantis.

Didžiausias "pasirinktų vietų" inicijuoto pasipiktinimo laipsnis buvo išreikštas garsaus Belinskio laiške iš Salzbrunna. Gogol skausmingai nerimauja jo knygos nesėkmei. Tik A. Smirnova ir P. Plentnev galėjo jį pritarti tuo metu, tačiau buvo tik privačios epistolinės nuomonės.

Walter Benjamin - Nusvitimai LT | PDF

Išpuolios ant jos, jis iš dalies paaiškino ir jo klaidą, kraštų tono pervertinimą ir tai, kad cenzūra nepraleido kelių svarbių raidžių knygos; Tačiau buvusių literatūrinių šalininkų išpuoliai gali paaiškinti tik politinių judėjimų ir pasididžiavimo skaičiavimus.

Socialinis šio ginčų taškas buvo svetimas jam. Tokiu požiūriu jie buvo parašyta "įvesties į antrojo leidimo mirusių sielų"; "Auditoriaus mainai", kur laisva meninė kūryba, kurią jis norėjo suteikti moralinės alegorijos pobūdžio ir "Išankstinis išleidimas", kur ji buvo paskelbta, kad būtų parduodamas ketvirtasis ir penktasis "auditoriaus" leidimas.

Labai naudai vargšams Knygos gebėjimas padarė didžiulį poveikį gogoliui. Jis turėjo prisipažinti, kad buvo padaryta klaida; Netgi tokie draugai, kaip S. Aksakovas, pasakė jam, kad klaida buvo grubus ir apgailėtina; Jis pats žinojo apie Zhukovsky: "Aš užmušiau savo knygoje su tokiu xles, kad aš neturiu dvasios pažvelgti į jį. Nebėra senesnis pamokslavimas ir redagavimas; Jis pamatė, kad tai buvo įmanoma apibūdinti Pažintys dagerotipo kilimėliai gyvenimą tik jos viduryje ir studijuoti.

pažintys dagerotipo kilimėliai pažintys kavinė japonija

Jo religinio jausmo prieglobstis išliko: jis nusprendė, kad jis negalėjo tęsti savo darbo, nesilaikydamas ilgalaikio ketinimo lanksti į Šventąjį kapą. Pabaigoje jis persikėlė į Neapolį, o m. Pradžioje plaukė į Palestiną, iš kur jis buvo pagaliau grąžintas į Rusiją per Constantinople ir Odesos.

Buvimas Jeruzalėje nebuvo jokių veiksmų, kuriuos jis tikėjosi. Jis liko pavasario ir vasaros pabaigoje motinos kaime ir 1 13 rugsėjo mėnesį persikėlė į Maskvą; m. Vasara Smirnovoje praleido kaime ir Kalugoje, kur vyras Smirnova buvo valdytojas; m. Vasara vėl gyveno jo šeimoje; Tada pažintys dagerotipo kilimėliai gyveno tam tikrą laiką Odesoje, buvo dar kartą namuose, ir nuo m. Jis ir toliau dirbo ant antrojo tūrio "Negyvosios sielos" ir skaityti iš jo iš Aksakovo, tačiau ji tęsė tą pačią skausmingą kovą tarp menininko ir krikščionio, kuris buvo jame nuo keturiasdešimties pradžios.

Pasak jo kelio, jis pertvarkė daug kartų parašytų, tikriausiai paliekant jį vieni, tada kita nuotaika. Tuo tarpu jo sveikata vis labiau silpnėja; m.

Tėvas Vasilijus Afanasyvich.

Sausio mėn. Jis buvo nužudytas jo žmonos mirties A. Khomyakov - Catherine Mikhailovna, pažintys dagerotipo kilimėliai buvo jo draugo sesuo N. Langov; jie paėmė mirties baimę; Jis išmeta literatūros pažintys dagerotipo kilimėliai, pradėjo išgirsti Maslenitsa; Vieną dieną, kai jis praleido naktį maldoje, jį išgirdo balsai, kurie kalbėjo, kad jis netrukus mirs.

Mirtis Nuo m. Tarp jų buvo sudėtingi, kartais aštrių pokalbių, kurių pagrindinis turinys buvo nepakankamas nuolankumas ir Gogolio pamaldumas, pavyzdžiui, Matthew tėvo reikalavimas: "Teisingai iš Puškino. Gogol tvirtino jo tol, kol jis paėmė nešiojamąjį kompiuterį su rankraščiu skaityti.

Archpriest Matthew tapo vieninteliu gyvenamojo skaitytoju 2-dalis rankraščio. Grįžęs jį autorius, jis kalbėjo nuo daugelio skyrių paskelbimo ", netgi paprašė sunaikinti" juos anksčiau, jis taip pat davė neigiamą grįžtamąjį ryšį "pasirinktose vietose Death Homyakova, pasmerktas Konstantinovsky ir, galbūt, kitos priežastys įtikinamai gogolis atsisakyti kūrybiškumo ir pradeda mokytis prieš savaitę. Vasario 5 d. Jis lydi Konstantinovsky ir nuo tos dienos beveik nieko.

Vasario 10 d. Jis perdavė "Count A. Tolstoy" portfelį su rankraščiais už metropolijos Maskvos Phararet perdavimo, tačiau skaičius atsisakė šio užsakymo, kad nebūtų pabloginti gogolio niūrios mintys. Nuo pirmadienio iki antradienio rugsėjo m.

Po vairavimo nešiojamųjų kompiuterių krūva, Gogol įdėkite juos į židinį ir sudegino. Kitą rytą jis pasakė skaičiui Tolstojui, jis norėjo sudeginti tik kai kuriuos dalykus, iš anksto į tuos, kurie virti ir sudegino viską pagal blogos dvasios įtaką. Gogolis, nepaisant draugų įspėjimo, toliau griežtai stebėjo postą; Vasario 18 d. Aš einu miegoti ir visiškai sustojau. Visą laiką draugai ir gydytojai stengiasi padėti rašytojui, bet jis atsisako padėti, viduje ruošiantis mirties.

Medius profesorius A. Evius, profesorius S. Klimenkov, dr. Sokolovsky, dr. Rezultatas buvo galutinė jėgų išeikvojimas ir praradimas; Vakare rašytojas nukrito į sąmonės netekimą. Nikolajus Vasileivich Gogol mirė ryte ketvirtadienį vasario 21,nesileidžiant mėnesio iki jo mečio.

pažintys dagerotipo kilimėliai vietos pažintys pokalbiai linija numeriai

Adresai Sankt Peterburge m. Pabaigoje - debesies pajamų namai - Catherine kanalo krantinė, 72; m. Pradžioje - "Galibina" pelningas namas - PEA gatvė, 48; balandžio - m. Liepos mėn. Johim - Big Meshchanskaya gatvė, 39; m.

Uploaded by

Pabaiga - m. Gegužės mėn. Rugpjūčio 18 d. Vasara - m. Birželio 6 d. Patikrinta Spalio 30 - lapkričio 2, - butas P. Pletneva Stroganova namuose - Nevsky perspektyva, 38; gegužės - liepos - Apartamentai P. Verslo verslas m. Vasario 21 d. Maskvoje, grynaisiais pinigais, konservuotu iždu bilietų, skolos dokumentų, aukso, sidabro, Deimantiniai ir kiti brangūs dalykai, išskyrus nereikšmingus kirstuvų sukneles nieko Informacija, apie kurią pranešė policija Tolstoy Rudakov, apie turto, įpėdinių ir tarnautojų gogolio, yra visiškai tikslūs ir nustebinti su savo glaustu skurdu.

Nekilnojamojo turto inventorius Gogol parodė, kad po jo buvo asmeniniai daiktai 43 rublių 88 kapeikai. Objektus, kurie nukrito į OPIS, yra pateikti komitetai ir kalbėjo apie visą abejingumą rašytojo į savo išvaizdą per pastaruosius mėnesius savo gyvenimo.

Tuo pačiu metu, S. Shevyreva rankose, du daugiau nei tūkstančiai rublių perduotų į Gogolį į labdaros tikslus, kuriems reikia Maskvos universiteto studentų. Vienintelis vertingas dalykas turtu išliko po Gogol buvo aukso kišeniniai laikrodžiai anksčiau priklausė Zhukovskiui kaip mirusiųjų puskino atminties: jie buvo sustabdyti 2 valandas ir po pietų - Puškino mirties laikas. Protokolas parengtas ketvirtadaliu protopopoPijos saugos ir "sąžiningos liudytojo" draudimu, nustatė dar vieną "Gogol" turto tipą, sumažino Butler: knygos - ir pažymėjo įdomią aplinkybę: tarnautojo gogolis, paauglių spermos grigoriyvas, kaip matyti iš jo parašas buvo kompetentingas.

Šio tipo turtas buvo toks nereikšmingas oficialių vertintojų akyse, kad kiekviena Gurta knyga nuėjo į denara. Turėtų būti pažymėta, kad Maskvos universiteto SHEVYREV, pasirašęs inventorių, profesorius nerodė tokio susidomėjimo Gouception bibliotekoje Gogolio, parengti Gogol knygas tą patį sąrašą, kaip ir jo kojinės ir atributai buvo pagerbtas. Kokias knygas su juo vyko gogoliu su juo, ką jis skaito, "mes niekada nežinome: tik tai žinome, kad su juo buvo biblioteka tomai.

Anksčiau policija yra ne vėliau kaip pusantros valandos po Gogolio mirties pažintys kubs ventiliatorius, A.

Tarasenkovas aplankė mirusio rašytojo kambarius. Sheveva turi apie p. Nuo pinigų, pratęstų rašymams. Iš tiesų, gegužės 7 d. Gegužės 7 d. Jo kišeniniai pinigai - likusi "negyvosios sielos" buvo pakeista 2-ojo leidimo - p. Iš viso 2, p. Akivaizdu, kad Butler Count of Tolstoy Rudakov ir tarnas Gogolio spermos Grigoriev, iš anksto, iš anksto po Gogolio mirties, konfiskavo juos iš savo kambario, siekiant tinkamai išgelbėti juos savo šeimai ir palikuonims.

Vėliau Rudakovas perdavė savo skaičiavimus į Tolstoją, ir jis jau buvo informuotas apie Shevyreva ir Pažintys dagerotipo kilimėliai. Birželio 20 d. Aš atnešiu visus likusius dokumentus jums Jei kažkas sulėtėjo numatomą kelionę, aš atsiųsiu testamentus paštu, bet apdrausta raide.

Tai neturės teisės akto formos, tačiau gali turėti tik šeimos galią. Rudenį Shevyrev lankėsi našlaičiais Vasilyevka, įvykdydamas savo norą pamatyti Gogolio šeimą ir įvykdyti mokslų akademijos mokymą - rinkti mirusio rašytojo biografiją.

Ševyrevas atnešė į Vasilievka popierių Gogol ir ten taip pat gavo komisinį iš įpėdinių į Gogolį - nerimauti dėl tikrojo Legacy of Gogol leidimas - jo raštai. Apie "likusius dokumentus" - svarbiausia Gogolev turto dalis savo motina rašė O. Aksakova balandžio 24 d. Trushkovsky Maskva, universiteto tipografija ir buvo tiems "rašytiniais nešiojamais kompiuteriais", kurį Tarasenkovas prisiminė, kaip Eiddentia. Laidojimo ir Mogila. Draugai norėjo pasinaudoti pavėluotu Pažintys dagerotipo kilimėliai Bažnyčioje, kurią jis mylėjo ir aplankė.

Aš parašiau, kad sprendimas, kuriame buvo aptartas bažnyčia, gogolis, buvo aptarta surinkta "Count Tolstoy" draugų namuose - slavofilai A. Homyakov, į. Aksakov, A. Efremov, P. Kireevsky, A. Koshelevy ir Popov. Anksčiau yra Maskvos universiteto "Timofey Granovsky" profesorius sakė, kad jis derina jį universiteto bažnyčia - kaip tam tikru asmeniui, Universitetui.

Slavofilai prieštaravo, kad jis nepriklauso universitete ir priklauso Žmonėstodėl, kaip populiarūs žmonės, ir turi būti išgelbėti bažnyčios parapijos, kuriame, kad suteiktų paskutinę pažintys dagerotipo kilimėliai jam, gali būti įtraukta su coachman ir visiems, kurie nori; Ir tokių žmonių universiteto bažnyčia nebus leidžiama - tai yra, laidotuvės laikyti viešai. Užsakyta Zakrevsky "Gogol, kaip vietos universiteto garbės narys, neabejotinai mokės Universiteto bažnyčioje.

Tačiau tuo pačiu metu sutiko su draugais: "Ir taip nėra Ropoto, aš užsakiau visiems be išimties Universiteto bažnyčią. Laidojimo dieną žmonės buvo visos klasės ir abu grindys, ir taip, kad šiuo metu viskas buvo rami, aš atvykau į bažnyčią. Ivanas Sergeyevich Aksakovas rašė tiek daug apie šį įvairų bibliografo Stepan Ivanovich Ponomarev: "Iš pradžių laidotuvės buvo sunaikintos savo ateinančiais draugais, bet tada universitetas, kuris interpretavo Gogol, neseniai, pusė pusės, atėjo į pažintys dagerotipo kilimėliai jausmus, pristatė savo teises ir stumdavo mus nuo užsakymų.

Jis išėjo geriau, nes laidotuvės gavo daugiau visuomenės ir iškilmingo pobūdžio, ir mes visi tai pripažino visa tai ir su sąlyga, kad universitetas su visišku laisve disponuoti save, taps šešėlyje. Rašytojas buvo išsiųstas Universiteto bažnyčioje Martyro Tatjana.

Laidotuvės vyko sekmadienio vidurdienį vasario 24 d. Kovo 7 d. Danilovo vienuolyno kapinėse Maskvoje.

Maža moteris juoda spalva

Paminklas, sudarytas iš dviejų dalių, buvo įdiegta ant kapo: 1 bronzos kryžius, kuris stovėjo ant juodos kapinyno "Calveary"ant kurio buvo išgarintos "savo Viešpaties Jėzaus ketados" raidėmis!

KV, st. K "; 2 juoda marmuro viryklė gulėjo ant pilkos granito pagrindinio. Šie užrašai buvo iškirpti su civiliniais laiškais: viršutiniame veidui: "Čia buvo palaidotas Nikolai Vasileicho Gogolio korpusas. Gimė m. Kovo 19 d. Mirė vasario 21 d. Jeremijo skyriai. Žiūrovui didelė plokštės pusė:" Vyras yra sudėtingas jausmo sostas. Potche Ch.

Proverbs ch. Didelė plokštelės pusė paslėpta iš žiūrovo į tinklelį :" Tiesa galės įvykdyti juoką, apie jų išpažinimą. Aš, gl. Pasak legendos, I. Aksakovas pats pasirinko akmenį Gogolio kapui kažkur Kryme sienos pavadino savo "Juodosios jūros granitą". Paveikslas Mogile N. Gogol, kurį padarė menininkas V. Danilov vienuolynas buvo baigtas, o pažintys dagerotipo kilimėliai netrukus pašalintas. Gegužės 31 d. Buvo atskleista Gogolio kapas, o jo liekanos buvo atidėtos Novodevichi kapinėse.

Taip pat buvo perduota ir "Calvyary". Pagal jo prisiminimus "perdavimas Prahi N. Gogolparašytas penkiolika metų po įvykio ir paskelbta po m. Rusijos archyve, gogolio kapuose nebuvo rašytojo kaukolės. Pagal savo kitus prisiminimus, perkeliamus į pažintys dagerotipo kilimėliai istorijų formą literatūros instituto studentams m. Tai, visų pirma, liudija buvęs studentas V. Lydin, o vėliau vyresnysis mokslo darbuotojas iš valstybės literatūros muziejaus J.

Abi šios versijos yra apokryphal.

pažintys dagerotipo kilimėliai pažintys partnerių paieška

Jie taip pat sukėlė daug legendų, įskaitant Gogolio laidojimą miego miego metu ir rašytojo pažintys dagerotipo kilimėliai pagrobimą už garsiosios Maskvos kolektoriaus kolektoriaus teatro žvaigždės A. Bakhrushina surinkimo. Tas pats prieštaringas pobūdis yra daug prisiminimų apie Gogolio kapo iš sovietinių rašytojų ir pats Lidino su gogolio laidojimo iškvėpimas, paskelbė žiniasklaidą nuo visų to paties V.

Lydino žodžių. Tomsko, ant kurio jis buvo sudarytas: "Didysis rusų menininkas, Nikolajus Vasileich Gogolo iš Sovietų Sąjungos vyriausybės. Bulgakov, ieško tinkamo grotelės už vėlyvojo vyro kapą, M. Elena Sergeeevna nusipirko kapą, po kurio jis buvo įkurtas virš Michailo Afanasyevich kapo. Taigi buvo įvykdytas rašytojo svajonė: "Mokytojas, Urace mane su savo ketaus viršu. Iki mečio rašytojo gimtadienio, dėl organizacinio komiteto narių iniciatyva, kapo jubiliejus buvo suteikta beveik originalus išvaizda: bronzos kryžius ant juodo akmens.

Kūrimas Atrodo, kad ankstyvieji "Gogol" literatūros veiklos tyrėjai rašė A. Pyptin, kad jo darbas buvo apibrėžtas dviem laikotarpiais: pirmasis, kai jis tarnavo kaip "progresuojančiais siekiais" visuomenės, ir antra, pažintys dagerotipo kilimėliai jis tapo religiniu konservatyviu. Kitas požiūris į Gogolio biografijos tyrimą, įskaitant, be kita ko, jo korespondencijos analizė, atskleisdama savo vidinį gyvenimą, leido tyrėjams daryti išvadą, kad, kaip matyt, nei priešingos jo lyderio motyvai, "auditorius".

Jo herojai dažniau nei kas nors kitas iš rusų rašytojų tapo nominaliais pavadinimais.

Ispanija ir Portugalija

Kitas asmeninis Gogolio bruožas buvo tai, kad nuo pirmųjų metų, nuo pirmųjų jaunų sąmonės garbanų, jo didingi troškimai buvo susirūpinę, noras tarnauti visuomenei su kažkuo dideliu ir naudingu; Nuo ankstyvųjų metų jis buvo nekentė nusivylimo, neturinčio vidinio turinio, ir ši funkcija buvo paveikta vėliau, m.

Paminklas N. Gogol iš skulptoriaus N. Andreva Visi vietiniai Gogolio atstovybės gyvenime ir literatūroje buvo Puškino rato atstovavimas. Jo meninis jausmas buvo stiprus, ir, vertinant savotišką gogolio talentą, ratą pridėtą priežiūrą ir jo asmeninius reikalus. Kaip sakė A. Puchkinas tikėjosi nuo didelių meninių pranašumų gogolio darbų, bet vargu ar tikėtina jų socialinę reikšmę, nes Penkino draugai ne visai įvertino jo ir kaip pats Gogolio buvo pasirengęs atstumti save nuo jo.

Belinsky ir jo ratas, kritika socialiai utopinė. Tačiau tuo pačiu metu "Gogol pats" nebuvo užsienietis į utopizmą socialinės reorganizavimo srityje, tik jo utopija nebuvo socialistinė, bet stačiatikiai. Trys eilėraščio dalys yra ypatinga "pragaro", "gryninimo" ir "rojaus" pakartojimas.

Taigi literatūros kūrinys buvo pakrautas naudojant taikomą užduotį ištaisyti žmogaus defektus. Literatūros istorija prieš Gogolį nežinojo tokio didesnio plano. Ir tuo pačiu metu rašytojas ketino parašyti savo eilėraštį ne tik sąlyginę schemą, bet ir įtikinamą.

Po Puškino mirties, Gogolis tapo arčiau slavofilų rato, arba iš tikrųjų su pofodine ir Shevyurov, S. Aksakov ir kalba; Bet jis liko užsienietis teoriniu turiniu slavophilijos, ir ji neturėjo įtakos jo darbo sandėliui. Be asmeninio posėdžio, jis čia rado pažintys dagerotipo kilimėliai užuojautą už savo darbus, pažintys dagerotipo kilimėliai pat savo religines ir svajingas konservatyvias idėjas. Tačiau vėliau vyresnysis Aksakovas jis susitiko ir suformavo savo nuomonę, išreikštą "pasirinktose vietose".

Auksinis gogolių atstovybių susidūrimo momentas su revoliucinės bendrovės pažanga buvo Belinskio iš Salzbrounn, kurio tonas pati skauda rašytoją Belińsky patvirtino Gogolio gogolį į Rusijos literatūros griovelį.

Puškino gyvenimastačiau Belińskio kritikas negalėjo nieko keisti dvasinio sandėlio Gogolyje, o paskutiniai jo gyvenimo metai praėjo, kaip nurodyta, skausmingoje dailininko kovoje ir stačiatikių plonesniu kovoje. Dėl "Gogol pats" ši kova išliko neišspręsta; Tai buvo pažeista pagal šį vidinį išleidimą, tačiau vis dėlto gogolio pagrindinių darbų vertė literatūrai buvo labai giliai.

  • Download Embed This document was uploaded by our user.
  • Lietuva - Nacionalinė dailės galerija
  • Rašyti laišką ant pažintys
  • Advokatai pažintys ne teisininkai

Jau nekalbant apie grynai meninį vykdymo privalumus, kurie po to, kai pats Puškinas padidino rašytojų meninio tobulumo lygį, jo gilus psichologinė analizė neturėjo vienodai vienodai ir ankstesnėje literatūroje ir išplėtė temų sąlygas ir literatūros galimybes ir galimybę laiškas. Tačiau nė vienas meninis privalumus negali būti paaiškintos arba entuziazmu, su kuria jo darbai buvo imtasi jaunų kartų, nei neapykanta, su tuo, ką jie buvo patenkinti konservatyvioje visuomenės masėje.

Likimo gogolio valia buvo naujo socialinio judėjimo, kuris buvo suformuotas už rašytojo kūrybinės veiklos, bet keistai kirto su savo biografija, nes šis socialinis judėjimas neturėjo jokių kitų duomenų šiuo klausimu.