Pereiti prie turinio

Tokią prieštaravimų netoleruojančią logiką toleruojant kaip neprivilegijuotą pasakojimą, prasmingas kalbėjimas tampa apskritai neįmanomas. Pavyzdžiui, kodėl mažytė Estija visam pasauliui davė skaipą, o Lietuva pasaulyje daugiau garsėja nusikaltėliais. Šįkart pakviestas anglų dailininkas Ianas Davenportas. Būtent tai ir lemia, kad lieka vien politinė galia, įtaka, įtaiga ir dominavimas. Tinklas nesunaikintas, veikiau atvirkščiai labiau išsikerojęs, sudėtingesnis, įtraukęs į save dar daugiau įtakingų asmenų.

Gatestone Institute, March 17, Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Nick Miller. Rotherham child abuse scandal: a nation in disgrace. The Sydney Morning Herald. August Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Mosque Attacker Dead. Man jailed for leaving bacon sandwiches outside a mosque found dead in prison halfway through sentence. The Sun, 29th December Taip pat galima rasti internete: thesun.

Russian whistleblower might have been poisoned, court hears. The Guardian, Monday 13 March Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Vilnius: Baltos lankos Josif Brodskij. Vilnius: Baltos lankos. Bennigsen, S. Enders Wimbush. Huge scale of terror threat revealed: UK home to 23, jihadists. The Times, May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ].

Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Princeton University Press. Galima sakyti, kad jo įgautas tokio pobūdžio imunitetas yra daugybinis, nes bet koks supratimas, ką postmodernizmas reiškia kaip visuma, mąstysena ar būvis, turi savą imunitetą, o šis leidžia bet kokią kritiką laikyti to postmodernizmo tipo, kuris yra kritikuojamas, apraiška. Viena iš svarbiausių postmodernizmo ypatybių yra perėjimas nuo didžiųjų pasakojimų prie mažųjų. Jeano-François Lyotard o teigimu, bet kokia žinojimo forma privalo save legitimuoti, jeigu ji siekia delegitimuoti kitas žinojimo formas, neatitinkančias nustatytų kriterijų ar taisyklių.

Tokia legitimacija neišvengiamai remdavosi metadiskursu, kuriame veikia didieji pasakojimai, arba metapasakojimai. Tai buvo modernaus mokslo ypatumas. Būtent nepasitikėjimas metapasakojimais, sutampantis su metafizikos ir universitetų krize, laikytinas postmoderniu. Kartu suyra ir viena bendramatė sistema, atsiveria erdvė nebendramatiškumo toleravimui.

Juk su tokiu požiūriu nesutinkanti kritika neišvengiamai remsis kokiu nors metapasakojimu, sukonstruotu pagal tokius kriterijus, kurių postmodernistinė žiūra nepripažįsta. Todėl šią nebendramatę kritiką ji integruos į postmodernistinę mažųjų pasakojimų aibę ir toleruos greitas pažintys pittsfield ma nieko daugiau nereiškiančią kitų pasakojimų atžvilgiu.

Tokiomis aplinkybėmis reikėtų kalbėti ne tiek apie postmodernistinį diskursą, kiek apie postmodernizmo būvį anapus diskurso. Visa tai, kas nebendramatiška postmodernizmui, integruojama kaip toleruotinas objektas, todėl savotiškai subendravardiklinama nebendramatiškumas paverčiamas bendru matu, užtikrinančiu skirtingų dalykų bendrabūvį.

Taigi, viskas tampa bendramatiška tokiam supratimui, todėl pagal apibrėžimą yra postmodernu.

  • Patarimai pažintys korėjiečių vaikinai
  • Harmony Holiday Apartments, Palanga – atnaujintos m. kainos
  • Harmony Holiday Apartments, Palanga – atnaujintos m. kainos

Tai reiškia, kad išėjimo iš postmodernizmo nėra. Maža to, postmodernistinę žiūrą galima retrospektyviai taikyti visai praeičiai. Bet koks didysis pasakojimas yra tik politinės galios įkaitas, netenkantis savo reikšmės, jei nėra primetamas per prievartą, nes joks metapasakojimas nėra absoliutus, jam visada galima priešpriešinti kitą metapasakojimą, tokiu būdu jie nusmukdomi iki paprastų pasakojimų, nes vienintelis meta čia yra būvis virš metapasakojimų.

Paradoksalu, nes toks nepasitikėjimas metapasakojimais verčia pakilti virš jų, o bet kokia kritika integruojama į atskirų toleruojamų pasakojimų bendrabūvį. Tačiau tai, ko neįmanoma sukritikuoti, turi pretenzijų į absoliutizmą.

Eina nuo m. JAV Redakcijos adresas Latako g. SL Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. Protesto užuomazgos? Muziejus ir demonai.

Abi šios aplinkybės patį postmodernizmo principą, kad egzistuoja tik mažieji pasakojimai, verčia traktuoti kaip didįjį pasakojimą. K u l t ū r o s b a r a i 14 Postmodernistams didelių problemų tas nekelia, nes ir šį principą galima kuo puikiausiai apginti teigiant, esą jo pagrįstumą patvirtina tai, kad jis irgi yra tik vienas iš pasakojimų.

Akivaizdus prieštaravimas: viena vertus, teigiama, kad yra tik mažieji pasakojimai, o metapasakojimas nebegali nieko legitimuoti, antra vertus, tokia situacija nusakoma iš metapasakojimo apie metapasakojimų sunykimą ir jų redukciją į paskirus pasakojimus perspektyvos.

Taigi, toks metapasakojimas, legitimuodamas, kad metapasakojimais neįmanoma nieko legitimuoti, paneigia pats save. Postmodernistas tokį požiūrį gali nurašyti kaip tam tikrą nebendramatį pasakojimą, kuris toleruotinas, tačiau jokios ypatingos reikšmės ar privilegijos kitų pasakojimų atžvilgiu neturi. Pasak tokios postmodernizmo logikos, pati logika yra tik vienas iš požiūrių, o bet kokios loginės pretenzijos kitų požiūrių atžvilgiu traktuotinos kaip apeliacija į metapasakojimus, kuriems logika yra greitas pažintys pittsfield ma už bet ką.

Atrodytų, jokio prieštaravimo savaime čia nėra, jeigu nepriimamos tam tikros taisyklės, kurias diktuoja logika, tačiau tuo atveju apskritai nėra apie ką kalbėti. Žmogus gali sakyti, kad įsivaizduoja save neegzistuojantį arba kad įsivaizduoja nebūtį, tačiau toks pasakymas vertas lygiai tiek, kiek teiginys apie įsivaizduojamą trikampį kvadratą. Žmogus gali įsivaizduoti pasaulį, kuriame jo paties nėra, jis gali suprasti, kad nebūtis reiškia viso to, kas dabar yra, praradimą, tačiau pozityviai apčiuopti tokio supratimo jis negali, kaip negali įsivaizduoti trikampio kvadrato, nors teoriškai lyg ir supranta, ką jis galėtų reikšti, nes jeigu nesuprastų, tai nesakytų, kad ši sąvoka prieštaringa.

Tokią prieštaravimų netoleruojančią logiką toleruojant kaip neprivilegijuotą pasakojimą, prasmingas kalbėjimas tampa apskritai neįmanomas. Paradoksalu nors Jacques as Derrida kalba apie nepaliaujamoje signifikacijų grandinėje atsirandantį prasmės perteklių, tačiau toks kalbėjimas liudija vien prasmės stoką. O jeigu atskiros įžvalgos perteikiamos sakiniais, turinčiais loginę struktūrą, nes be jos raštas apskritai nebūtų perskaitomas, vadinasi, vis tiek remiamasi tam tikru metapasakojimu, kurį numato pati dalykų kuriuos reikia žinoti apie pažintys juodukas logika.

Pasak Lyotard o, žinojimas ir valdžia yra dvi to paties klausimo pusės: Teisė spręsti apie tai, kas yra tiesa, nėra nepriklausoma nuo teisės spręsti apie tai, kas yra teisinga, [ Postmodernus žinojimas nėra vien valdžios įrankis, 4 pabrėžia Lyotard as. Tačiau nesunku pastebėti, kad yra kaip tik atvirkščiai!

Kai bet kokia kritika eliminuojama, ją absorbuojant, kai bet kokie nebendramatiškumai integruojami, panaikinant net menkiausią jų atmetimo galimybę, kai bet koks prieštaravimas tampa tik dar viena nuomone, o logika kaip tokia apskritai ignoruojama, nebelieka jokio diskursyvumo, net įžvalgumo, nes bet kokia įžvalga remiasi gute online dating spruche logika.

Sakyti, kad atsiriboji nuo logikos kaip pasakojimo, ir tą argumentuoti teiginiais, turinčiais vienokią ar kitokią loginę struktūrą, yra be galo veidmainiška, jei sąvoka prieštaringumas jau nebetaikoma.

Būtent tai ir lemia, kad lieka vien politinė galia, įtaka, įtaiga ir dominavimas. Taigi, sukuriamas didžiausias iš kada nors egzistavusių mitų ir metapasakojimų. Panašu, kad postmodernizmas yra labiau politinė negu kokia nors kitokia teorija. Tobulai tą išreiškia Lyotard o tezė, kad ribos nusistovi tik tada, kai dėl jų liaujamasi kovoti. Postmodernizmas yra kova. Tik tol, kol kovoja, jis neturi jokių ribų, todėl bet kokia postmodernizmo kritika prasmenga, tiesiog sunyksta, papuolusi į nulinių taškų dimensiją, tarsi patekusi į juodąją skylę, į kurią įtraukiama viskas, kas prie jos priartėja.

Neturėdama aiškiai apibrėžtų ribų, ji veikia kaip tam tikras energ et inis laukas. Postmodernizmas daugiau bendro turi su ezoterika negu su filosofija, ir tai socialinė jo stipry- 12 K u l t ū r o s b a r a i 15 bė, todėl jis toks atsparus kritikai, o kartu turi tokią didelę politinę galią.

Tiesa pati savaime politikai nerūpi, pirminė jos intencija yra kovoti ir primesti savo taisykles. Tačiau politiniai veikėjai turi tam tikras pažiūras, susiklostančias nebūtinai dėl vienokios ar kitokios politinės įtakos. Postmodernizmas dekonstruoja tiesą kaip dalyką, greitas pažintys pittsfield ma metapasakojimu. Tai nereiškia, kad tiesos nėra, tačiau tiesa nebelaikoma siektinu, juo labiau įmanomu pasiekti dalyku.

Kas liaujasi kovoti, tampa ribotas, nes nusistovi ribos. Kai liaujamasi kovoti, tenka susidurti su kritika, o gal net su tiesa. Kova menkai prisideda prie supratimo ar net jam kliudo. Ji leidžia ką nors įtvirtinti arba išardyti. Štai politinė struktūra, kurioje įstrigęs postmodernizmas. Deklaruodamas atvirumą, kurį priešpriešina modernistiniam uždarumui, postmodernizmas iš tikrųjų turi daug daugiau autizmo bruožų negu modernizmas.

Jis atviras tuo atžvilgiu, kad atsiveria bet kokiai kritikai, kurią visą, kaip ir bet ką kitą, absorbuoja į save. Tačiau jis uždaras, nes niekas negali nieko jame pakeisti tai stagnuojantis mąstymas, leidžiantis nedarnių dalykų samplaiką, tačiau neįgalus nei keisti, nei pagrįsti, nei išlaikyti struktūros, kuri visa tai užtikrintų.

Postmodernus būvis yra politinis būvis. Jau vien tai, kad universitetų krizė sutampa su metafizikos krize, o visa tai lydi nepasitikėjimas metapasakojimais, verčia manyti, kad metafizika jokios krizės nepatiria, veikiau atvirkščiai visuomenė, nusigręžusi nuo metafizikos, klimpsta į krizę, kurioje nėra nieko, kas būtų anapus politikos, ar, Derrida žodžiais tariant, anapus teksto. Vienintelis būdas, kaip iš tokio viską persmelkiančio postmodernaus būvio sugrįžti į tikrovę, kurioje yra ne vien kova, bet ir kažkas daugiau, tai atsisakyti kovoti pagal primestas taisykles ir būtent politiškai reabilituoti metapasakojimą.

Tik taip įmanoma susigrąžinti susikalbėjimo galimybę, taigi ir diskursą, kai ne vien veikiama ir tiesiogine prasme nusišnekama, neįgaliai neigiant metapasakojimą, bet kartu ir mąstoma, ir veikiama apmąstytai.

Nėra jokio postmodernaus greitas pažintys pittsfield ma, yra tik postmodernus būvis anapus diskurso. Su visais jam būdingais meta, post ar postpost arba antianti ir bereikšmiu sąvokų dauginimu, orientuojantis vien į originalumą ir seniai žinomų dalykų persakymą naujomis sąvokomis, tarsi tai turėtų ką nors reikšti.

Postmodernizmas kyla iš žmogaus tingumo ir intelektualinio lepumo, nes tai, apie ką kiekvienas žmogus vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu mąsto, dėl savo nebrandumo pasidavęs laikmečio nuotaikoms ar madoms, bet galiausiai atmeta kaip visiškai nerentabilų, intelektualiai ir moraliai tuščią dalyką, mūsų epocha kruopščiausiai nublizgino ir pastatė ant aukščiausios aukštos atlyginimas pažintys. Lyotard as teisus, kalbėdamas ne apie postmodernizmo epochą, bet apie būvį.

Tai yra toks pat būvis, kaip spuogai, hormonų siautėjimas paauglystėje ar menopauzė. Albino Plėšnio žodžiais tariant, su postmodernizmu yra panašiai kaip su vėjaraupiais įspūdingai atrodo, bet greitai ir be pasekmių praeina, sukurdami nuolatinį organizmo imunitetą. Tokiu būviu tapusi mūsų epocha artėja į pabaigą, tačiau išlieka rizika, kad tvirtą imunitetą kritikai turinti infekcija tuos, kurie ja taip ir nepersirgo, kamuos dar ilgai sveikimo procesas gali gerokai užsitęsti, o lokalinės apraiškos gal apskritai niekada neišnyks.

Postmodernus būvis: šiuolaikinį žinojimą aptariant. Iš prancūzų k. Apie gramatologiją. Pozityvų protą pavarčius: pastabos paraštėse. In: Problemos nr. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. O kaip atrodo man, ne istorikui? Žečpospolita nuosekliai judėjo unitarinės valstybės link. Lenkija rengėsi tapti unitarine valstybe.

Lietuva turėjo išnykti. Man, ne istorikui, atrodo, kad Liublino unija porai šimtmečių pratęsė Lietuvos kaip atskiros valstybės egzistavimą. Prieš tai Lietuva buvo tiesiog inkorporuota į Lenkiją nelyg vestuvinis Jogailos kraitis.

Kartu greitas pažintys pittsfield ma Ukraina, greitas pažintys pittsfield ma prie jos formaliai prijungta tik po Liublino unijos lenkai lig šiol giriasi, kad jų valstybė buvusi od morza do morza. Tą uniją paprastai vertiname kaip Lietuvos valstybės pabaigą, bet man, ne istorikui, atrodo truputį kitaip. XVI a. Lietuva jau tapo Lenkijos dalimi de facto, jos elitas buvo polonizuotas, o buvimas atskira valstybe niekaip neįteisintas.

Gal Žygimantas Augustas, matydamas neišvengiamą Jogailaičių dinastijos baigtį, taip gelbėjo Lietuvą? Juk Liublino unija padarė ją valstybe de jure. O jos buvimas atskira valstybe baigėsi tik su Gegužės Trečiosios Konstitucija.

Ar turėtume švęsti savo valstybės juridinio sunaikinimo dieną? Taip greitas pažintys pittsfield ma nežinau, ar Liublino unija sulėtino, ar pagreitino Lietuvos po- lonizaciją. Bet Gegužės Trečiosios Konstitucija, jei tik būtų įsigalėjusi, tikrai būtų ją pagreitinusi. Kai kurios kalbos turi savo žodį imperijai pavadinti pavyzdžiui, vokiečiai das Reich arba rusai deržava.

Įdomu, kad jį turi ir lenkai mocarstwo. Ne tik turi, bet ir, atrodo, vis dar laiko savo šalį imperija. Kaip kitaip paaiškinsime net valstybiniu lygiu skambančius reikalavimus, kad lietuviai keistų abėcėlę? Negi kartu su nepriklausomybe nuo Maskvos atgimė ir lenkiškasis imperializmas? Negi Lenkija vis dar jaučiasi mocarstva, galinčia diktuoti tautai, kurios dėka ji ta mocarstva tapo?

Per kelis šimtmečius, prabėgusius nuo Liublino unijos, pasaulis pasikeitė. Atrodo, mums nebegresia nei polonizacija, nei rusifikacija. O kaip jis pasikeis po dar keleto amžių? Mes, nors ir mėgstame Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vadinti imperija, savo žodžio, kuriuo pavadintume valstybę, pavergusią kitas valstybes, neturime.

Lietuva ir Estija Pripratome Lietuvą lyginti su Estija, dažniausiai mūsų nenaudai. O juk į faktinę nepriklausomybę žengėme vienu metu. Lietuva nepriklausomybę paskelbė m. Kovo ąją, o atsargioji Estija iki m. Laikas pasvarstyti, kodėl per ketvirtį amžiaus tarp mūsų atsirado tokie skirtumai. Pavyzdžiui, kodėl mažytė Estija visam pasauliui davė skaipą, o Lietuva pasaulyje daugiau garsėja nusikaltėliais. Kodėl į Estiją grįžta žmonės, emigravę iš jos, o Lietuva ir toliau tuštėja?

Norėdami atsakyti, grįžkime į uosius metus. Negi tik man vienam atrodo, kad mūsų atsilikimą nuo estų lėmė rinkimai, per kuriuos Lietuvos žmonės išsižadėjo Sąjūdžio? Estai, vos atgavę nepriklausomybę, su- 14 K u l t ū r o s b a r a i 17 prato, kad dabar bus kitaip, kad reikia radikalių reformų ir kad keistis turi visi. Jie jau porą dešimtmečių renka į valdžią būtent tuos, kurie pasisako už greitus pokyčius. Estijoje aisiais irgi svarstyklės moterys rinkimai, juos laimėjo istorijos mokytojo Marto Laaro vadovaujama Tėvynės sąjunga, ne tik žadėjusi, bet ir pradėjusi reformas.

Kada gi ėmė ryškėti skirtumai tarp Estijos ir Lietuvos? Pamenu, greitas pažintys pittsfield ma sakydavome, kad pas mus kompartija lietuviška, užtat ji vysto mažesnių miestų pramonę, sugebančią apsirūpinti darbo jėga iš aplinkinių kaimų, tokiu būdu išvengiama rusų antplūdžio. Pirmieji kompartijos vadovai, nors ir paskirti Maskvos, buvo baigę nepriklausomos Lietuvos mokyklas, o į Estiją buvo atsiųsti surusinti estai iš Sovietų Sąjungos.

Lietuvoje rusakalbių lietuvių nebuvo. Viršininkus, po karo atsiųstus iš Rusijos, kad sovietizuotų Lietuvą, Lavrentijus Berija įsakė parvaryti namo, kaip neįvykdžiusius užduoties. Paskutiniais dešimtmečiais LKP gretas užpildė tiesiog lietuviakalbiai, baigę sovietizuotas mokyklas.

Kaip kitaip juos pavadinsi. Kompartija tvirtai įaugo į tautos kūną.

Lietuvoje buvo apie tūkstančių sąrašinių komunistų! Turiu bičiulį, daug metų gyvenusį JAV. Jis piktindavosi, kad komunistus vadinu komunistais. Atseit jie, nors turi kitokią nuomonę, vis tiek yra lietuviai! Ilgainiui supratau, kad jis teisus. Aš tiesiog vartodavau tą žodį kita, ne ideologijos prasme. Vadinau juos komunistais tik todėl, kad priklausė LKP, organizacijai, rusų okupacijos metais vienijusiai tuos žmones, iš kurių buvo sudaromos visų lygių valdymo struktūros.

Kiekvienas, stodamas į partiją, duodavo tam tikrus tylėjimo įžadus, bet galėjo naudotis pirmumo teise, tvarkydamas buitį, kopdamas karjeros laiptais.

Kaip ir kriminaliniai susivienijimai, ji, atrodo, turėjo juodąją kasą kyšiams Maskvai pamenu, Sąjūdžio laikais keli klestinčių kolūkių pirmininkai skundėsi, kad už gerą kolūkio finansavimą turi atsilyginti rajkomui specialiam jo žmogui kas mėnesį sumoka po 10 tūkstančių rublių. Sąjūdžio mitinguose buvo įprasta LKP vadinti mafija, apraizgiusia visą Lietuvą.

O dabar pabandysiu skirtumus tarp Lietuvos ir Estijos aptarti politiškai korektiškai.

Patikrinkite savo užsakymo sąlygas

Estijai atgavus nepriklausomybę, kompartija tiesiog subyrėjo. Lietuvos kompartija ne kartą keitė pavadinimą, tačiau išlaikė ne tik vadovaujantį branduolį, bet ir visą aparatą su šimtais branduoliukų. Jie ligi šiol apima dešimtis tūkstančių žmonių, susijusių giminystės, bičiulystės ar tiesiog abipusės naudos saitais. Estijoje jau ketvirtį amžiaus niekas nekliudo reformoms, o Lietuvoje žmonės vis išsirenka į valdžią tuos, kurie gal irgi norėtų reformų, juo labiau kad to reikalauja dosnusis Briuselis, bet reformos vis tiek nejuda iš vietos, nes reformuoti tenka, paliekant šiltose vietose tuos pačius tarpusavyje susistygavusius asmenis.

Neseniai skaičiau, kad Lietuvos policija kopijuos Estijos policijos uniformas. Bus gražesnės. Bet ar daug kas pasikeis? Užmirštama, kad dar aisiais Estijos vidaus reikalų ministre paskirta disidentė ir politinė kalinė Lagle Parek atleido visus milicininkus ir priėmė į darbą, kaip pasakytų lietuviai, nekompetentingus žmones. Tie nekompetentingi žmonės, pradedant nuo ųjų, atėjo į visas nepriklausomybę atgavusios šalies gyvenimo sritis.

Nors tą sakyti gal ir ne visai politiškai korektiška, bet Estijoje ketvirtį amžiaus valdžioje buvo dešinieji. Estai suprato, kad valstybės nepriklausomybė reiškia kiekvieno piliečio apsisprendimą pradėti gyventi kitaip. Taigi, kodėl Estija lenkia Lietuvą? O gal šitas klausimas politiškai nekorektiškas?

Lietuva ir Rusija Rusai mėgsta didžiuotis, kad savo šalyje turi visą Mendelejevo greitas pažintys pittsfield ma. Žinoma, Sibire. O kaip jiems tas Sibiras atiteko? Negi jis buvo tuščias, be gyventojų, tik su chemijos elementų lentele plyname lauke? Maskvos kunigaikštystės valdovai iš pradžių turėdavo gauti jarlyką valdymo dokumentus iš savo senų viršininkų Aukso Ordos chanų. Tik XVI a.

Jūrinės Europos valstybės dalijosi pasaulį, pasiglemždamos valstybes ir gentis, mažiau išsivysčiusias karybos atžvilgiu. Bet Didžioji Maskvos kunigaikštystė, nors ir pasivadinusi deržava, net neturėjo priėjimo prie šiltesnės jū- K u l t ū r o s b a r a i greitas pažintys pittsfield ma ros. Tas karas buvo pralaimėtas. Maskvai liko vienintelė ekspansijos kryptis Rytai, bet ir ten buvo įsikūrusios valstybės, kurias valdė subyrėjusios Aukso Ordos palikuoniai.

atsižvelgiant į tai kai pažintys visada saulėta charlie pažinčių svetainė

Pirmuoju Ivano Rūsčiojo taikiniu tapo Kazanės ir Astrachanės chanatai. Būtent tada rusai peržengė Volgą, tapusią jų matuška, nors pakrantėse gyveno ugrofinų ar totorių gentys. Žlugus mongolų chanatams, kelias į Sibirą tapo atviras. Rusai jau turėjo patrankas ir šautuvus, o vietinės gentys tik lankus ir ietis. Manau, caras buvo girdėjęs, kad už Sibiro yra ne vien Kinija su jos šilkais, bet ir šiltas vandenynas su prieskonių salomis.

Į tuos kraštus, jei neturi kuo ir per kur plaukti, buvo tik vienas kelias per Sibirą. Įdomu, kad užkariauti Sibirą ėmėsi ne reguliari Rusijos armija, įsivėlusi į ilgametį karą su Švedija dėl Livonijos. Uralo kalnus peržengė kazokų gaujos, kurias finansavo druskos pirkliai Stroganovai. Kazokų tikslas buvo priversti vietos gentis, kad mokėtų duoklę ne mongolų chanams, o Greitas pažintys pittsfield ma carui.

Tada ir prasidėjo Sibiro užkariavimas, po kurio rusai gali didžiuotis, kad jų teritorija užima aštuntadalį pasaulio. O tas užkariavimas baigėsi turbūt XIX a.

Bet grįžkime į XVI a. Vytauto Didžiojo proproanūkis Ivanas Rūstusis taip ir neprasibrovė į Vakarus. Pirmiau turėjo nusilpti Lietuva. Po poros šimtmečių Rusija užvaldė Baltijos pakrantes, net savo sostinę perkėlė prie jūros. Prarijusi Abiejų Tautų Respubliką, ji gerokai pasistūmėjo į Vakarus. O dar po pusantro šimtmečio, pasinaudojusi karu su Vokietija, savo įtakos zoną padidino, nubrėžusi sieną per pusę Vokietijos ir Austrijos.

Deržava pradėjo trauktis tik dabar.

Patikrinkite savo užsakymo sąlygas

Gal tam atėjo laikas juk imperijos paprastai gyvuoja apie porą šimtmečių. Tarp kitko, pradžią tam imperijos mažėjimui padarė ųjų Kovo oji. Taigi, lietuviai kalti, kad rusai užkariavo Sibirą. LDK buvo tarsi pylimas, nukreipęs Rusijos ekspansiją nuo Europos.

Eglė Kirilauskaitė Laiko stabdytojui Amžinybių kolekcija ieško naujų eksponatų. Išmintis herodotiško praeinamumo pritvinko. Stovi laikas. Tarme nepažįstama baltų Išdraskyta po sluoksnį, po šimtmetį, kreipiasi žemė.

pažintys berlyno kultūra kaip senas ir turėtų pradėti praleidimas

Sluoksniai veriasi. Žvelgia pranašiškai praeities rekonstrukcija. Aukurai net po drumzlinu vandeniu smilksta Lyg gintųsi Nuo tylios išdavystės. O deivės, rūke mirkydamos plaukus, Regis, pametė mus paskutinį šio šviesmečio radinį Amžinybių kolekcijai alkstančiai amžiams užpildyti.

Ar įsileisi vienišą Lamìją, slapčia mėginusį tave sužeisti, raudas mirties ir atgimimo žaisti eklektiškoje tavo karalijoj Mėnulio mėly maudos danaidės. Tavo karalystėj atbunda užkerėtas karalaitis. Po valandos esu prie tilto Realt. Įsikūręs viešbutyje Palazzo San Luca, pradedu klajoti po Šv. Morkaus aikštę ir jos apylinkes. Malonus netikėtumas Palazzo Fortuny šiandien pristato žurnalistams parodą Intuicija. Ekspozicija dar tvarkoma. Ant didelio stalo padėta daug įvairaus dydžio plastilino gumulėlių.

Lankytojai greitas pažintys pittsfield ma paimti, pavolioti, paminkyti, keisti jų dydį. Autorė Kimsooja, korėjietė, kadaise buvau ją sutikęs Niujorke. Tarp pakviestųjų ir garsusis Anishas Kapooras, kurio sukurtas baltas reljefinis apskritimas įkomponuotas į plakatą, reklamuojantį parodą. Balta pusnuogio vyro figūra, dalis veido skendi tamsoje, dalį apšviečia neono šviesos ruožas. Išleistas didžiulis parodos katalogas.

Labai patenkintas neplanuotu apsilankymu Fortuny muziejuje, toliau pamažu žingsniuoju, gėrėdamasis gatvelių grožiu. Užeinu į vernisažą vienoje iš meno galerijų. Ten dėmesį patraukė Veros Rohm skulptūra, primenanti sulenktą kojos kelį.

Tartum stalo koja lūžusi, tuščia ertmė užlieta skaidria kaip stiklas medžiaga. Visa tai kažką primena Įsižiūriu į medinio lūžio struktūrą. Prieš kelionę man pačiam iš kairės kojos sąnario ištraukė skystį, suleido vaistų.

Dabar vaikščioti sunkoka. Koks neįprastas meno kūrinio ir natūralaus skausmo dialogas! Bienalėje Giardini aplankęs bene trisdešimt paviljonų, susidariau dvejopą įspūdį. Kilo net klausimas, ar tie kraštai atsiun- tė geriausius savo kūrėjus, ar tuos, kurie atlaikė, sakyčiau, tendencingą selekciją? Ko gero, antras variantas Prancūzijos paviljonas virto muzikos studija, išklota medžio plokščių konstrukcijomis su geometriniais raštais Xavier Veilhan.

Jaučiausi atsidūręs staliaus dirbtuvėje. Anglų paviljonas panašus į skulptoriaus dirbtuvę, kur dominuoja milžiniškos cementinės formos, primenančios dramblio kojas Phylida Barlow. Vietoj Kanados paviljono stūkso kažkokie griuvėsiai, išmėtyta daugybė medinių pagalių, kartkartėmis iš apačios trykšteli vanduo Geoffrey Greitas pažintys pittsfield ma.

Čekų ir slovakų paviljono tamsioje erdvėje šviečia plaukiojančių gulbių siluetai Jana Greitas pažintys pittsfield ma. Amerikiečių paviljone nuo palubių iki žemės kabo didžiulis paveikslas, išpūstas lyg pilvas Mark Bradford. Prie Austrijos paviljono stovi gigantiškas sunkvežimis, vertikaliai nosimi įsirėmęs į žemę. Primena statinį, greitas pažintys pittsfield ma kurį veda kopėčios-laiptai.

Graikijos paviljone daugybė veidrodžių gundo paklaidžioti po tamsų labirintą George Drivas. Vengrijos paviljone Taika žemėje ant pagrindinės sienos iš mažų daiktelių, iš sagų sumontuota gėjiška vaivorykštės spalvų vėliava Gyula Varnai. Į Japonijos paviljoną galima patekti dviem būdais atstovėjęs eilę po paviljonu, galėsi įkišti galvą į skylę ir pro ją tartum iš rūsio pamatysi instaliaciją erdvėje, kur senoji architektūra susitinka su naujuoju pasauliu.

Tie lankytojai, kurie įėjo pro pagrindines duris, didelėje salėje apžiūrinėdami instaliaciją, grindų centre pama- 18 K u l kaip sustabdyti pažintys mergina ū r o s b a r a i 21 tys skylę, pro kurią lyg iš po žemių vis išlenda nustebusi, smalsiai besidairanti kažkieno galva Takahiro Iwasaki. Vokietijos paviljono grindys skaidrios, jautiesi lyg pakibęs erdvėje. Po grindimis ant žemės šliaužioja performanso atlikėjai Anne Imhof.

Net galva apsisuko nuo tokios nesvarumo būklės, skubu kuo greičiau išeiti. Brazilijos paviljone iš metalinių vamzdelių sumontuotos pasvirusios grindys, ant kurių papilta įvairaus dydžio akmenų maži įkritę gilyn, vidutiniai įsispaudę į tarpus, didesni nuriedėję į pasienį Cynthia Marcelle. Pačiame Giardini parko centre Swatch ši laikrodžių gigantė yra bienalės rėmėja paviljonas. Šįkart pakviestas anglų dailininkas Ianas Davenportas.

Po atviru dangumi per keleto metrų ilgio sieną iš viršaus į apačią teka įvairiausių spalvų ir atspalvių dažai. Paveikslo apačioje spalvos, pasiekusios žemę, laisvai maišosi viena su kita, šėlsta, dūksta, tartum be jokios dailininko kontrolės. Prie Giardini spalvų sienos ilgai stovėjau, gėrėjausi, fotografavau. Internete radau informaciją, kad šis dailininkas bendradarbiauja ne tik su laikrodžių firma Swatch, bet ir su DIOR pagal jo projektus gaminamos moteriškos rankinės.

Mažytė lyg žaisliukas figūrėlė, bet su kirviu rankose. Ne malkas skaldo, o daužo, kas pakliūva porceliano puodukų šukės veda mūsų žvilgsnį prie sudaužytų kėdžių, spintų. Instaliacija iškalbinga, nereikia nei komentarų, nei paaiškinimų Liliana Porter. Gruzinų namas.

Per langus matyti, kas dedasi viduje, pro lubas sunkiasi lietaus vanduo, įkyriai lašėdamas ant stalo, ant lovos, ant grindų kaip Tarkovskio Stalkeryje Vajiko Chanchkhiani. Davidas Mendalla nuo vieno iki kito salės kampo tartum sūpuokles nutiesė ilgą audinio juostą. Ant jos prisiūta daug vizitinių kortelių, atvirukų, nuotraukų, Po Arsenalo stogu Bienalės lozungas Viva arte viva.

Kuratorė Christine Macel pakvietė kūrėjų. Ekspozicija suskirstyta net į devynias dalis knyga, žemė, tradicija, šamanai, spalva, laikas ir t. Bet man svarbiau ne tie ką reikia žinoti prieš pažintys vaikinas padalijimai, o kūriniai, ne tie painūs gudragalviški pranešimai spaudai, o tai, ką pats matau ir jaučiu.

Ant sienų šimtai ričių, iš kurių vos matomi siūlai bėga į centrą. Kas ten? Ant stalo guli suplyšę marškiniai, kuriuos tie siūlai susiuva. Čia siūlų kelionė baigiasi Lee Mingwei. Cheila Hicks didžiulius įvairiaspalvius siūlų ir vėl! Efektinga ryškių spalvų mozaika, nepraeisi pro šalį, bent trumpam nestabtelėjęs. Ian Davenport. Spalvų siena K u l t ū r o s b a r a i 22 kė, tyrinėjanti seksualumą, moters orgazmo niuansus. Jos performansai, filmai, fotografijos, kiti kūriniai eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose.

Damienas Hirstas jūros dugne Damieno Hirsto brangenybės iš jūros dugno Autoriaus nuotraukos kurias duoda patys lankytojai. Aš irgi randu vietos savo vizitinei kortelei ir atvirukui. Nuo dabar jaučiuosi esąs bienalės dalyvis. Išdalijami apdovanojimai. Aukso liūtas atitenka Vokietijos paviljonui, iš kurio pabėgau apsvaigusia galva Anne Imhofspecialus apdovanojimas Brazilijai. Aukso liūtą gauna ir Franzas Erhardas Walteris, pripažintas geriausiu parodos Viva arte viva dailininku.

Sidabro liūtas įteikiamas jaunam perspektyviam kūrėjui Hassanui Khanui.

pažinčių svetainė st albans tunisian pažintys muitinės

Už viso gyvenimo kūrybą Aukso liūtu pagerbiama Carolee Schneemann g. Damienas Hirstas meno pasaulio superžvaigždė. Ką jis rodo dabar? Tartum iš jūros dugno ištrauktas, ilgai po vandeniu gulėjusias skulptūras, aplipusias dumblu, koraliniais polipais, kriauklėmis. Įėjęs į salę apstulbsti ar čia pasaka, ar sapnas?

Tarp personažų vyras, moteris, meška, slibinai, gyvatės Plika akimi matyti, kad, realizuojant šiuos kūrinius, dirbo didelis būrys padėjėjų, įdėtos milžiniškos lėšos.

  • Viena daugiau nei 60 metų pažintys

Aukšto lygio profesionalumas. Kaip tą vertinti iš meninio taško? Žinoma, užduotis nelengva. Mat pačios figūros gana neoriginalių formų, bet jų banalumą atsveria povandeninio pasaulio turtai brangenybės, kuriomis viskas aplipdyta. Gigantiškas katalogas taip ir pavadintas Neįtikėtinos brangenybės iš sudužusio laivo Treasures from the Wreck of the Unbelievable. The Battle for Britain. Vokietijos istorikai nurodo, kad kovos tęsėsi iki m. The World Turned Upside Down. Encounter Books. How to Debate the Left on Islam.

Independent Publishing Platform, Kevin M. Robert E. Lee Topples From His Pedestal. Gary Shapiro. The Meaning of Our Confederate Monuments. Christine Emba. Protests against removing Confederate monuments are not really about history. The Washington Post, May 12, Jason Daley.

Sadiq Khan: London mayor says being prepared for terror attacks part and parcel of living in a major city. Independent, Thursday 22 September. Taip pat galima rasti internete: co.

Wootson Jr. Jackie Calmes. Trump attacks London mayor for a second day. Trump insults London mayor after attack. The Guardian. Taip pat galima rasti internete: trump-khan-london [žiūrėta ]. Peter Baker. The Associated Press. June 5, Taip pat galima rasti internete: nytimes.

Hateful Backlash. Mosque feels backlash from London Bridge jihadi attack greitas pažintys pittsfield ma being daubed in anti-islam graffiti. With friends like this, is Sadiq Khan fit to run London? Labour MP s dealings with Islamic extremists raise doubts over his suitability as London s next mayor. Mail Online, 17 April Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Is it Islamophobic to draw attention to Sadiq Khan s links with extremists?

The Spectator, 2 May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Penguin UK, Tom Bower. Mandarin, Peter Shipley. Palgrave Macmillan, UK Winterval gets frosty reception. Tube racist whose champagne-fuelled tirade was viewed by thousands on YouTube is sentenced to five months in prison.

Mail Online, 29 May Taip pat galima rasti internete: dailymail. Al Arabiya. Racist rant woman on London tube brought Britain to shame : Judge. Al Arabiya News, 30 May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Two arrested over Facebook and YouTube video of Koran burning amid spate of race attacks in wake of London and Manchester terror attacks. Mail Online, 8 June Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ].

Greitas pažintys pittsfield ma Robinson arrested after trying to film Muslims outside court.

greitis toledo ohio greitasis pažintys rosario

Independent, Friday 12 May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Rotherham Abuse Scandal: Horrific reality of industrial scale child grooming revealed. Express, Aug 9, Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Soeren Kern. Gatestone Institute, March 17, Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Nick Miller. Rotherham child abuse scandal: a nation in disgrace.

The Sydney Morning Herald. August Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Mosque Attacker Dead. Man jailed for leaving bacon sandwiches outside a mosque found dead in prison halfway through sentence. The Sun, 29th December Taip pat galima rasti internete: thesun. Russian whistleblower might have been poisoned, court hears. The Guardian, Monday 13 March Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ].

Vilnius: Baltos lankos Josif Brodskij. Vilnius: Baltos lankos. Bennigsen, S. Greitas pažintys pittsfield ma Wimbush. Huge scale of terror threat revealed: UK home to 23, jihadists. The Times, May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Princeton University Press. Galima sakyti, kad jo įgautas tokio pobūdžio imunitetas yra daugybinis, nes bet koks supratimas, ką postmodernizmas reiškia kaip visuma, mąstysena ar būvis, turi savą imunitetą, o šis leidžia bet kokią kritiką laikyti to postmodernizmo tipo, kuris yra kritikuojamas, apraiška.

Viena iš svarbiausių postmodernizmo ypatybių yra perėjimas nuo didžiųjų pasakojimų prie mažųjų. Jeano-François Lyotard o teigimu, bet kokia žinojimo forma privalo save legitimuoti, jeigu ji siekia delegitimuoti kitas žinojimo formas, neatitinkančias nustatytų kriterijų ar taisyklių.

Tokia legitimacija neišvengiamai remdavosi metadiskursu, kuriame veikia didieji pasakojimai, arba metapasakojimai.

Tai buvo modernaus mokslo ypatumas. Būtent nepasitikėjimas metapasakojimais, sutampantis su metafizikos ir universitetų krize, laikytinas postmoderniu.

Kartu suyra ir viena bendramatė sistema, atsiveria erdvė nebendramatiškumo toleravimui. Juk su tokiu požiūriu nesutinkanti kritika neišvengiamai remsis kokiu nors metapasakojimu, sukonstruotu pagal tokius kriterijus, kurių postmodernistinė žiūra nepripažįsta. Todėl šią nebendramatę kritiką ji integruos į postmodernistinę mažųjų pasakojimų aibę ir toleruos kaip nieko daugiau nereiškiančią kitų pasakojimų atžvilgiu.

Tokiomis aplinkybėmis reikėtų kalbėti ne tiek apie postmodernistinį diskursą, greitas pažintys pittsfield ma apie postmodernizmo būvį anapus diskurso.

Visa tai, kas nebendramatiška postmodernizmui, integruojama kaip toleruotinas objektas, todėl savotiškai subendravardiklinama nebendramatiškumas paverčiamas bendru matu, užtikrinančiu skirtingų dalykų bendrabūvį. Taigi, viskas tampa bendramatiška tokiam supratimui, todėl pagal apibrėžimą yra postmodernu. Tai reiškia, kad išėjimo iš postmodernizmo nėra. Maža to, postmodernistinę žiūrą galima retrospektyviai taikyti visai praeičiai.

Bet koks didysis pasakojimas yra tik politinės galios įkaitas, netenkantis savo reikšmės, jei nėra primetamas per prievartą, nes joks metapasakojimas nėra absoliutus, jam visada galima priešpriešinti kitą metapasakojimą, tokiu būdu jie nusmukdomi iki paprastų pasakojimų, nes vienintelis meta čia yra būvis virš metapasakojimų. Paradoksalu, nes toks nepasitikėjimas metapasakojimais verčia pakilti virš jų, o bet kokia kritika integruojama į atskirų toleruojamų pasakojimų bendrabūvį.

Tačiau tai, ko neįmanoma sukritikuoti, turi pretenzijų į absoliutizmą. Abi šios aplinkybės patį postmodernizmo principą, kad egzistuoja tik mažieji pasakojimai, verčia traktuoti kaip didįjį pasakojimą. K u l t ū r o s b a r a i 14 Postmodernistams didelių problemų tas nekelia, nes ir šį principą galima kuo puikiausiai apginti teigiant, esą jo pagrįstumą patvirtina tai, kad jis irgi yra tik vienas iš pasakojimų.

Akivaizdus prieštaravimas: viena vertus, teigiama, kad yra tik mažieji pasakojimai, o metapasakojimas nebegali nieko legitimuoti, antra vertus, tokia situacija nusakoma iš metapasakojimo apie metapasakojimų sunykimą ir jų redukciją į paskirus pasakojimus perspektyvos.

Taigi, toks metapasakojimas, legitimuodamas, kad metapasakojimais neįmanoma nieko legitimuoti, paneigia pats save. Postmodernistas tokį požiūrį gali nurašyti kaip tam tikrą nebendramatį pasakojimą, kuris toleruotinas, tačiau jokios ypatingos reikšmės ar privilegijos kitų pasakojimų atžvilgiu neturi. Pasak tokios postmodernizmo logikos, pati logika yra tik vienas iš požiūrių, o bet kokios loginės pretenzijos kitų požiūrių atžvilgiu traktuotinos kaip apeliacija į metapasakojimus, kuriems logika yra svarbesnė už bet ką.

Atrodytų, jokio prieštaravimo savaime čia nėra, jeigu nepriimamos tam tikros taisyklės, kurias diktuoja logika, tačiau tuo atveju apskritai nėra apie ką kalbėti. Žmogus gali sakyti, kad įsivaizduoja save neegzistuojantį arba kad įsivaizduoja nebūtį, tačiau toks pasakymas vertas lygiai tiek, kiek teiginys apie įsivaizduojamą trikampį kvadratą. Žmogus gali įsivaizduoti pasaulį, kuriame jo paties nėra, jis gali suprasti, kad nebūtis reiškia viso to, kas dabar yra, praradimą, tačiau pozityviai apčiuopti tokio supratimo jis negali, kaip negali įsivaizduoti trikampio kvadrato, nors teoriškai lyg ir supranta, ką jis galėtų reikšti, nes jeigu nesuprastų, tai nesakytų, kad ši sąvoka prieštaringa.

Tokią prieštaravimų netoleruojančią logiką toleruojant kaip neprivilegijuotą pasakojimą, prasmingas kalbėjimas tampa apskritai neįmanomas. Paradoksalu nors Jacques as Derrida kalba apie nepaliaujamoje signifikacijų grandinėje atsirandantį prasmės perteklių, tačiau toks kalbėjimas liudija vien prasmės stoką.

O jeigu atskiros įžvalgos perteikiamos sakiniais, turinčiais loginę struktūrą, nes be jos raštas apskritai nebūtų perskaitomas, vadinasi, vis tiek remiamasi tam tikru metapasakojimu, kurį numato pati kalbos logika. Pasak Lyotard o, žinojimas ir valdžia yra dvi to paties klausimo pusės: Teisė spręsti apie tai, kas yra tiesa, nėra nepriklausoma nuo teisės spręsti apie tai, kas yra teisinga, [ Postmodernus žinojimas nėra vien valdžios įrankis, 4 pabrėžia Lyotard as.

Tačiau nesunku pastebėti, kad yra kaip tik atvirkščiai! Storybrooke dating website apgaulingas bet kokia kritika eliminuojama, ją absorbuojant, kai bet kokie nebendramatiškumai integruojami, panaikinant net menkiausią jų atmetimo galimybę, kai bet koks prieštaravimas tampa tik dar viena nuomone, o logika kaip tokia apskritai ignoruojama, nebelieka jokio diskursyvumo, net įžvalgumo, nes bet kokia įžvalga remiasi vidine logika.

Sakyti, kad atsiriboji nuo logikos kaip pasakojimo, ir tą argumentuoti teiginiais, turinčiais vienokią ar kitokią loginę struktūrą, yra be galo veidmainiška, jei sąvoka prieštaringumas jau nebetaikoma. Būtent tai ir lemia, kad lieka vien politinė galia, įtaka, įtaiga ir dominavimas. Taigi, sukuriamas didžiausias iš kada nors egzistavusių mitų ir metapasakojimų.

Panašu, kad postmodernizmas yra labiau politinė negu kokia nors kitokia teorija. Tobulai tą išreiškia Lyotard o tezė, kad ribos nusistovi tik tada, kai dėl jų liaujamasi kovoti. Postmodernizmas yra kova. Tik tol, kol kovoja, jis neturi jokių ribų, todėl bet kokia postmodernizmo kritika prasmenga, tiesiog sunyksta, papuolusi į nulinių taškų dimensiją, tarsi patekusi į juodąją skylę, į kurią įtraukiama viskas, kas prie jos priartėja.

Neturėdama aiškiai apibrėžtų ribų, ji veikia kaip tam tikras energ et inis laukas. Postmodernizmas daugiau bendro turi su ezoterika negu su filosofija, ir tai socialinė jo stipry- 12 K u l t ū r o s b a r a i 15 bė, todėl jis toks atsparus kritikai, o kartu turi tokią didelę politinę galią.

Tiesa pati savaime politikai nerūpi, pirminė jos intencija yra kovoti ir primesti savo taisykles. Tačiau politiniai veikėjai turi tam tikras pažiūras, susiklostančias nebūtinai dėl vienokios ar kitokios politinės įtakos.

Postmodernizmas dekonstruoja tiesą kaip dalyką, pagrįstą metapasakojimu. Tai nereiškia, kad tiesos nėra, tačiau tiesa nebelaikoma siektinu, juo labiau įmanomu pasiekti dalyku. Kas liaujasi kovoti, tampa ribotas, nes nusistovi ribos. Kai liaujamasi kovoti, tenka susidurti su kritika, o gal net su tiesa. Kova menkai prisideda prie supratimo ar net jam kliudo.

Ji leidžia ką nors įtvirtinti arba išardyti. Štai politinė struktūra, kurioje įstrigęs postmodernizmas. Deklaruodamas atvirumą, kurį priešpriešina modernistiniam uždarumui, postmodernizmas iš tikrųjų turi daug daugiau autizmo bruožų negu modernizmas.

Jis atviras tuo atžvilgiu, kad atsiveria bet kokiai kritikai, kurią visą, kaip ir bet ką kitą, absorbuoja į save. Tačiau jis uždaras, nes niekas negali nieko jame pakeisti tai stagnuojantis mąstymas, leidžiantis nedarnių dalykų samplaiką, tačiau neįgalus nei keisti, nei pagrįsti, nei išlaikyti struktūros, kuri visa tai užtikrintų.

Postmodernus būvis yra politinis būvis. Jau vien tai, kad universitetų krizė sutampa su metafizikos krize, o visa tai lydi nepasitikėjimas metapasakojimais, verčia manyti, kad metafizika jokios krizės nepatiria, veikiau atvirkščiai visuomenė, nusigręžusi nuo metafizikos, klimpsta į krizę, kurioje nėra nieko, kas būtų anapus politikos, ar, Derrida žodžiais tariant, anapus teksto. Vienintelis būdas, kaip iš tokio viską persmelkiančio postmodernaus būvio sugrįžti į tikrovę, kurioje yra ne vien kova, bet ir kažkas greitas pažintys pittsfield ma, tai atsisakyti kovoti pagal primestas taisykles ir būtent politiškai reabilituoti metapasakojimą.

Tik taip įmanoma susigrąžinti susikalbėjimo galimybę, taigi ir diskursą, kai ne vien veikiama ir tiesiogine prasme nusišnekama, neįgaliai neigiant metapasakojimą, bet kartu ir mąstoma, ir veikiama apmąstytai. Nėra jokio postmodernaus diskurso, yra tik postmodernus būvis anapus diskurso. Su visais jam būdingais meta, post ar postpost arba antianti ir bereikšmiu sąvokų dauginimu, orientuojantis vien į originalumą ir seniai žinomų dalykų persakymą naujomis sąvokomis, tarsi tai turėtų ką nors reikšti.

Postmodernizmas kyla iš žmogaus tingumo ir intelektualinio lepumo, nes tai, apie ką kiekvienas žmogus vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu mąsto, dėl savo nebrandumo pasidavęs laikmečio nuotaikoms ar madoms, bet galiausiai atmeta kaip visiškai nerentabilų, intelektualiai ir moraliai tuščią dalyką, mūsų epocha kruopščiausiai nublizgino ir pastatė ant aukščiausios pakylos.

Lyotard as teisus, kalbėdamas ne apie postmodernizmo epochą, bet apie būvį. Tai yra toks pat būvis, kaip spuogai, hormonų siautėjimas paauglystėje ar menopauzė. Albino Plėšnio žodžiais tariant, su postmodernizmu greitas pažintys pittsfield ma panašiai kaip su vėjaraupiais įspūdingai atrodo, bet greitai ir be pasekmių praeina, sukurdami nuolatinį organizmo imunitetą. Tokiu būviu tapusi mūsų epocha artėja į pabaigą, tačiau išlieka farting pažintys istorija, kad tvirtą imunitetą kritikai turinti infekcija tuos, kurie ja taip ir nepersirgo, kamuos dar ilgai sveikimo procesas gali gerokai užsitęsti, o lokalinės apraiškos gal apskritai niekada neišnyks.

Postmodernus būvis: šiuolaikinį žinojimą aptariant. Iš prancūzų greitas pažintys pittsfield ma. Apie gramatologiją. Pozityvų protą pavarčius: pastabos paraštėse. In: Problemos nr. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. O kaip atrodo man, ne istorikui? Žečpospolita nuosekliai judėjo unitarinės valstybės link. Lenkija rengėsi tapti unitarine valstybe. Lietuva turėjo išnykti. Man, ne istorikui, atrodo, kad Liublino unija porai šimtmečių pratęsė Lietuvos kaip atskiros valstybės egzistavimą.

Prieš tai Lietuva buvo tiesiog inkorporuota į Lenkiją nelyg vestuvinis Jogailos kraitis. Kartu su Ukraina, kuri prie jos formaliai prijungta tik po Liublino unijos lenkai lig šiol giriasi, kad jų valstybė buvusi od morza do morza. Tą uniją paprastai vertiname kaip Lietuvos valstybės pabaigą, bet man, ne istorikui, atrodo truputį kitaip.

XVI a. Lietuva jau tapo Lenkijos dalimi de facto, jos elitas buvo polonizuotas, o buvimas atskira valstybe niekaip neįteisintas. Gal Žygimantas Augustas, matydamas neišvengiamą Jogailaičių dinastijos baigtį, taip gelbėjo Lietuvą? Juk Liublino unija padarė ją valstybe de jure. O jos buvimas atskira valstybe baigėsi tik su Gegužės Trečiosios Konstitucija.

Ar turėtume švęsti savo valstybės juridinio sunaikinimo dieną? Taip ir nežinau, ar Liublino unija sulėtino, ar pagreitino Lietuvos po- lonizaciją. Bet Gegužės Trečiosios Konstitucija, jei tik būtų įsigalėjusi, tikrai būtų ją pagreitinusi. Kai kurios kalbos turi savo žodį imperijai pavadinti pavyzdžiui, vokiečiai das Reich arba rusai deržava. Įdomu, kad jį turi ir lenkai mocarstwo. Ne tik turi, bet ir, atrodo, vis dar laiko savo šalį imperija.

Kaip kitaip paaiškinsime net valstybiniu lygiu skambančius reikalavimus, kad lietuviai keistų abėcėlę? Negi kartu su nepriklausomybe nuo Maskvos atgimė ir lenkiškasis imperializmas? Negi Lenkija vis dar jaučiasi mocarstva, galinčia diktuoti tautai, kurios dėka ji ta mocarstva tapo? Per kelis šimtmečius, greitas pažintys pittsfield ma nuo Liublino unijos, pasaulis pasikeitė. Atrodo, mums nebegresia nei polonizacija, nei rusifikacija.

O kaip jis pasikeis po dar keleto amžių? Mes, nors ir mėgstame Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vadinti imperija, savo žodžio, kuriuo pavadintume valstybę, pavergusią kitas valstybes, neturime. Lietuva ir Estija Pripratome Lietuvą lyginti su Estija, dažniausiai mūsų nenaudai. O juk į faktinę nepriklausomybę žengėme vienu metu.

Lietuva nepriklausomybę paskelbė m. Kovo ąją, o atsargioji Estija iki m. Laikas pasvarstyti, kodėl per ketvirtį amžiaus tarp mūsų atsirado tokie skirtumai. Pavyzdžiui, kodėl mažytė Estija visam pasauliui davė skaipą, o Lietuva pasaulyje daugiau garsėja nusikaltėliais. Kodėl į Estiją grįžta žmonės, emigravę iš jos, o Lietuva ir toliau tuštėja? Norėdami atsakyti, grįžkime į uosius metus. Negi tik man vienam atrodo, kad mūsų atsilikimą nuo estų lėmė rinkimai, per kuriuos Lietuvos žmonės išsižadėjo Sąjūdžio?

Estai, vos atgavę nepriklausomybę, su- 14 K u l t ū r o s b a r a i 17 prato, kad dabar bus kitaip, kad reikia radikalių reformų ir kad keistis turi visi. Jie jau porą dešimtmečių renka į valdžią būtent tuos, kurie pasisako už greitus pokyčius. Estijoje aisiais irgi vyko rinkimai, juos laimėjo istorijos mokytojo Marto Laaro vadovaujama Tėvynės sąjunga, ne tik žadėjusi, bet ir pradėjusi reformas. Kada gi ėmė ryškėti skirtumai tarp Estijos ir Lietuvos? Pamenu, estams sakydavome, kad pas mus kompartija lietuviška, užtat ji vysto mažesnių miestų pramonę, sugebančią apsirūpinti darbo jėga iš aplinkinių kaimų, tokiu būdu išvengiama rusų antplūdžio.

Pirmieji kompartijos vadovai, nors ir paskirti Maskvos, buvo baigę nepriklausomos Lietuvos mokyklas, o į Estiją buvo atsiųsti surusinti estai iš Sovietų Sąjungos. Lietuvoje rusakalbių lietuvių nebuvo. Viršininkus, po karo atsiųstus iš Rusijos, kad sovietizuotų Lietuvą, Lavrentijus Berija įsakė parvaryti namo, kaip neįvykdžiusius užduoties.

Paskutiniais dešimtmečiais LKP gretas užpildė tiesiog lietuviakalbiai, baigę sovietizuotas mokyklas. Kaip kitaip juos pavadinsi. Kompartija tvirtai įaugo į tautos kūną. Lietuvoje buvo apie tūkstančių sąrašinių komunistų! Turiu bičiulį, daug metų gyvenusį JAV. Jis piktindavosi, kad komunistus vadinu greitas pažintys pittsfield ma. Atseit jie, nors turi kitokią nuomonę, vis tiek yra lietuviai!

Ilgainiui supratau, kad jis teisus. Aš tiesiog vartodavau tą žodį kita, ne ideologijos prasme. Vadinau juos komunistais tik todėl, kad priklausė LKP, organizacijai, rusų okupacijos metais vienijusiai tuos žmones, iš kurių buvo sudaromos visų lygių valdymo struktūros. Kiekvienas, stodamas į partiją, duodavo tam tikrus tylėjimo įžadus, bet galėjo naudotis pirmumo teise, tvarkydamas buitį, kopdamas karjeros laiptais.

Kaip ir kriminaliniai susivienijimai, ji, atrodo, turėjo juodąją kasą kyšiams Maskvai pamenu, Sąjūdžio laikais keli klestinčių kolūkių pirmininkai skundėsi, kad už gerą kolūkio finansavimą turi atsilyginti rajkomui specialiam jo žmogui kas mėnesį sumoka po 10 tūkstančių rublių.

Sąjūdžio mitinguose buvo įprasta LKP vadinti mafija, apraizgiusia visą Lietuvą. O dabar pabandysiu skirtumus tarp Lietuvos ir Estijos aptarti politiškai korektiškai. Estijai atgavus nepriklausomybę, kompartija tiesiog subyrėjo. Lietuvos kompartija ne kartą keitė pavadinimą, tačiau išlaikė ne tik vadovaujantį branduolį, bet ir visą aparatą su šimtais branduoliukų. Jie ligi šiol apima dešimtis tūkstančių žmonių, susijusių giminystės, bičiulystės ar tiesiog abipusės naudos saitais. Estijoje jau ketvirtį amžiaus niekas nekliudo reformoms, o Lietuvoje žmonės vis išsirenka į valdžią tuos, kurie gal irgi norėtų reformų, juo labiau kad to reikalauja dosnusis Briuselis, bet reformos vis tiek nejuda iš vietos, nes reformuoti tenka, paliekant šiltose vietose tuos pačius tarpusavyje susistygavusius asmenis.

Neseniai skaičiau, kad Lietuvos policija kopijuos Estijos policijos uniformas. Bus gražesnės. Bet ar daug kas pasikeis? Užmirštama, kad dar aisiais Estijos vidaus reikalų ministre paskirta disidentė ir politinė kalinė Lagle Parek atleido visus milicininkus ir priėmė į darbą, kaip pasakytų lietuviai, nekompetentingus žmones.

Tie nekompetentingi žmonės, pradedant nuo ųjų, atėjo į visas nepriklausomybę atgavusios šalies gyvenimo sritis. Nors tą sakyti gal ir ne visai politiškai korektiška, bet Estijoje ketvirtį amžiaus valdžioje buvo dešinieji.

Estai suprato, kad valstybės nepriklausomybė reiškia kiekvieno piliečio apsisprendimą pradėti gyventi kitaip. Taigi, kodėl Estija lenkia Lietuvą? O gal šitas klausimas politiškai nekorektiškas? Lietuva ir Rusija Rusai mėgsta didžiuotis, kad savo šalyje turi visą Mendelejevo lentelę. Pažintys pralaimėtojų, Sibire.

pažinčių svetainė idėjos anglų girl tikslas: dating italas

O kaip jiems tas Sibiras atiteko? Negi jis buvo tuščias, be gyventojų, tik su chemijos elementų lentele plyname lauke? Maskvos kunigaikštystės valdovai iš pradžių turėdavo gauti jarlyką valdymo dokumentus iš savo senų viršininkų Aukso Ordos chanų. Tik XVI a. Jūrinės Europos valstybės dalijosi pasaulį, pasiglemždamos valstybes ir gentis, mažiau išsivysčiusias karybos atžvilgiu.

Bet Didžioji Maskvos kunigaikštystė, nors ir pasivadinusi deržava, net neturėjo priėjimo prie šiltesnės jū- K u l t ū r o s b a r a i 18 ros. Tas karas buvo pralaimėtas. Maskvai liko vienintelė ekspansijos kryptis Rytai, bet ir ten buvo įsikūrusios valstybės, kurias valdė subyrėjusios Aukso Ordos palikuoniai.

Pirmuoju Ivano Rūsčiojo taikiniu tapo Kazanės ir Astrachanės chanatai. Būtent tada rusai peržengė Volgą, tapusią jų matuška, nors pakrantėse gyveno ugrofinų ar totorių gentys. Žlugus mongolų chanatams, kelias į Sibirą tapo atviras. Rusai jau turėjo patrankas ir šautuvus, o vietinės gentys tik lankus ir ietis. Manau, caras buvo girdėjęs, kad greitas pažintys pittsfield ma Sibiro yra ne vien Kinija su jos šilkais, bet ir šiltas vandenynas su prieskonių salomis. Į tuos kraštus, jei neturi kuo ir per kur plaukti, buvo tik vienas kelias per Sibirą.

Įdomu, kad užkariauti Sibirą ėmėsi ne reguliari Rusijos armija, įsivėlusi į ilgametį karą su Švedija dėl Livonijos. Uralo kalnus peržengė kazokų gaujos, kurias finansavo druskos pirkliai Stroganovai.

Kazokų tikslas buvo priversti vietos gentis, kad mokėtų duoklę ne mongolų chanams, o Maskvos carui. Tada ir prasidėjo Sibiro užkariavimas, po kurio rusai greitas pažintys pittsfield ma didžiuotis, kad jų teritorija užima aštuntadalį pasaulio. O tas užkariavimas baigėsi turbūt XIX a. Bet grįžkime į XVI a. Vytauto Didžiojo proproanūkis Ivanas Rūstusis taip ir neprasibrovė į Vakarus. Pirmiau turėjo nusilpti Lietuva. Po poros šimtmečių Rusija užvaldė Baltijos pakrantes, net savo sostinę perkėlė prie jūros.

Prarijusi Abiejų Tautų Respubliką, ji gerokai pasistūmėjo į Vakarus. O dar po pusantro šimtmečio, pasinaudojusi karu su Vokietija, savo įtakos zoną padidino, nubrėžusi sieną per pusę Vokietijos ir Austrijos. Deržava pradėjo trauktis tik dabar. Gal tam atėjo laikas juk imperijos paprastai gyvuoja apie porą šimtmečių.

Tarp kitko, pradžią tam imperijos mažėjimui padarė ųjų Kovo oji. Taigi, lietuviai kalti, kad rusai užkariavo Sibirą. LDK buvo tarsi pylimas, nukreipęs Rusijos ekspansiją nuo Europos.

Eglė Kirilauskaitė Laiko stabdytojui Amžinybių kolekcija ieško naujų eksponatų. Išmintis herodotiško praeinamumo pritvinko. Stovi laikas. Tarme nepažįstama baltų Išdraskyta po sluoksnį, po šimtmetį, kreipiasi žemė. Sluoksniai veriasi.

Žvelgia pranašiškai praeities rekonstrukcija. Aukurai net po drumzlinu vandeniu smilksta Greitas pažintys pittsfield ma gintųsi Nuo tylios išdavystės. O deivės, rūke mirkydamos plaukus, Regis, pametė mus paskutinį amžius už greičio pažintys šviesmečio radinį Amžinybių kolekcijai alkstančiai amžiams užpildyti.

Ar įsileisi vienišą Lamìją, slapčia mėginusį tave sužeisti, raudas mirties ir atgimimo žaisti eklektiškoje tavo karalijoj Mėnulio mėly maudos danaidės. Tavo karalystėj atbunda užkerėtas karalaitis. Po valandos esu prie tilto Realt. Įsikūręs viešbutyje Palazzo San Luca, pradedu klajoti po Šv.

Morkaus aikštę ir jos apylinkes. Malonus netikėtumas Palazzo Fortuny šiandien pristato žurnalistams parodą Intuicija. Ekspozicija dar tvarkoma. Ant didelio stalo padėta daug įvairaus dydžio plastilino gumulėlių. Lankytojai gali paimti, pavolioti, paminkyti, keisti jų dydį. Autorė Kimsooja, korėjietė, kadaise buvau ją sutikęs Niujorke. Tarp pakviestųjų ir garsusis Anishas Kapooras, kurio sukurtas baltas reljefinis apskritimas įkomponuotas į plakatą, reklamuojantį parodą.

Balta pusnuogio vyro figūra, dalis veido skendi tamsoje, dalį apšviečia neono šviesos ruožas. Išleistas didžiulis parodos katalogas. Labai patenkintas neplanuotu apsilankymu Fortuny muziejuje, toliau pamažu žingsniuoju, gėrėdamasis gatvelių grožiu.

Užeinu į vernisažą vienoje iš meno galerijų. Ten dėmesį patraukė Veros Rohm skulptūra, primenanti sulenktą kojos kelį. Tartum stalo koja lūžusi, tuščia ertmė užlieta skaidria kaip stiklas medžiaga. Visa tai kažką primena Įsižiūriu į medinio lūžio struktūrą.

Prieš kelionę man pačiam iš kairės kojos sąnario ištraukė skystį, suleido vaistų. Dabar vaikščioti sunkoka. Koks neįprastas meno kūrinio ir natūralaus skausmo dialogas!

Bienalėje Giardini aplankęs bene trisdešimt paviljonų, susidariau dvejopą įspūdį. Kilo net klausimas, ar tie kraštai atsiun- tė geriausius savo kūrėjus, ar tuos, kurie atlaikė, sakyčiau, tendencingą selekciją?

Ko gero, antras variantas Prancūzijos paviljonas virto muzikos studija, išklota medžio plokščių konstrukcijomis su geometriniais raštais Xavier Veilhan. Jaučiausi atsidūręs staliaus dirbtuvėje. Anglų paviljonas panašus į skulptoriaus dirbtuvę, kur dominuoja milžiniškos cementinės formos, primenančios dramblio kojas Phylida Barlow.

Vietoj Kanados paviljono stūkso kažkokie griuvėsiai, išmėtyta daugybė medinių pagalių, kartkartėmis iš apačios trykšteli vanduo Geoffrey Farmer. Čekų ir slovakų paviljono tamsioje erdvėje šviečia plaukiojančių gulbių siluetai Jana Zelibska. Amerikiečių paviljone nuo palubių iki žemės kabo didžiulis paveikslas, išpūstas lyg pilvas Mark Bradford. Prie Austrijos paviljono stovi gigantiškas sunkvežimis, vertikaliai nosimi įsirėmęs į žemę.

Primena statinį, į kurį veda kopėčios-laiptai. Graikijos paviljone daugybė veidrodžių gundo paklaidžioti po tamsų labirintą George Drivas. Vengrijos paviljone Taika žemėje ant pagrindinės sienos iš mažų daiktelių, iš sagų sumontuota gėjiška vaivorykštės spalvų vėliava Gyula Varnai. Į Japonijos paviljoną galima patekti dviem būdais atstovėjęs eilę po paviljonu, galėsi įkišti galvą į skylę ir pro ją tartum iš rūsio pamatysi instaliaciją erdvėje, kur senoji architektūra susitinka su naujuoju pasauliu.

Tie lankytojai, kurie įėjo pro pagrindines duris, didelėje salėje apžiūrinėdami greitas pažintys pittsfield ma, grindų centre pama- 18 K u l t ū r o s b a r a i 21 tys skylę, pro kurią lyg iš po žemių vis išlenda nustebusi, smalsiai besidairanti kažkieno galva Takahiro Iwasaki.